Meditacijos
Ketvirtadienis, lapkričio 1
Visi Šventieji
Mt 5, 1–12
Šiandien minime visus visų laikų ir visų tautų šventuosius: plačiai žinomus ir primirštus, Bažnyčios paskelbtus šventaisiais ir nekanonizuotuosius, kankinius, vyrus ir moteris, vienuolius ir vienuoles, popiežius, vyskupus, kunigus, atsiskyrėlius, sutuoktinių poras, karalius, kilminguosius ir vargšus, darbininkus, žemdirbius, sportininkus, menininkus, mokslininkus, politikus… Visų jų balsai susilieja į darnų Viešpatį šlovinantį chorą. Visi jie regi Dievą ir vadinami Jo vaikais.
Šios šventės proga skaitome Evangelijos ištrauką apie palaiminimus. Būtent šventieji mums atskleidžia, kas yra palaiminimai, kad jie – ne abstraktūs šūkiai ir ne vien gražūs žodžiai. Gyvendami palaiminimais jie mums parodo, ką reiškia būti išties laimingam. Jie susieja šventumą ir laimę, šventumą ir džiaugsmą. Kiekvienas šventasis savo gyvenimu ypač puikiai atskleidžia kurį nors palaiminimą. Galiausiai visi šventieji savo gyvenimu atspindi Jėzų – tikrąjį Laimintoją ir Palaimintąjį, Laimingąjį ir Šventąjį. Juo labiau prie Jo priartėjame, juo labiau palaiminti esame.
Palaiminimų gausu Senajame Testamente. Kai kuriuos Senojo Testamento palaiminimus Jėzus, regis, atkartoja, tačiau juos išplečia. Bet tai ne viskas. Palaiminimai nėra nei Senojo Testamento aklas atkartojimas, nei juo labiau jo paneigimas. Ką Jėzus prie palaiminimų prideda naujo? Save Patį! Būtent Jėzuje išsipildo visi palaiminimai, Jis pats juos tobulai įvykdo gyvenimu, kryžiumi, mirtimi ir prisikėlimu. Taigi tik Jėzuje mes galime atrasti tikrąją savo laimę, būti laimingi ir tą laimę dalyti kitiems. Tik Jėzuje mes galime gyventi palaiminimais! Jame sueina į viena palaima ir šventumas. O juk kiekvienas iš mūsų yra pašauktas būti šventas ir – neužmirškime to – laimingas!
Nuostabusis Dieve, garbiname Tave, vieną Šventą tarp visų šventųjų, už Tavo beribį gailestingumą. Vesk mus savo meilės keliais, kad vis labiau į Tave panašėdami pasiektume dangiškąją Tėvynę. Leisk šioje kelionėje patirti šventųjų rūpestį dėl mūsų išganymo.Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3
Penktadienis, lapkričio 2
Lk 12, 35–40
Šiandien minime visus mirusiuosius, visus juos melsdamiesi atnešame prie Viešpaties kojų. Sykiu atmename tiesą, jog ir mes mirsime. Visi šventieji ir dauguma krikščionių mąstytojų teigė, kad atminti, jog mirsi, reikėtų kasdien. Mirtis yra didžioji mūsų auklėtoja. Ji anaiptol mūsų negąsdina, bet budrina, kad suskubtume atgailoti, neprisirištume prie laikinųjų dalykų, o ruoštumės priimti amžinuosius. Ji kreipia mūsų žvilgsnį amžinosios Tėvynės link.
Mes esame Velykų žmonės. Jei su Kristumi gyvename, kenčiame, mirštame, su Juo ir prisikelsime. Su Juo ir Jame gyvensime amžinai. „Štai tikrasis žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Taigi krikščionims nereikia bijoti mirties. Bijoti tereikia nuodėmės, nes ji – mirties geluonis (plg. 1 Kor 15, 56). Tad nusidėję kuo skubiau gręžkimės į savo Gelbėtoją, nes Jis vienintelis gali ištraukti mus pražudyti galintį geluonį.
Šiandien tikriausiai dalyvausime Mišiose. Jas švęsdami aukokime Tėvui savo gyvenimą kaip Jam patinkančią gyvą ir šventą atnašą. Melskime, kad ant mūsų nužengtų Šventoji Dvasia ir pažadintų troškimą paaukoti savo gyvenimą ir mirtį Dievui, juk ir Kristus paaukojo save už kitus per amžinąją Dvasią (plg. Žyd 9, 14). Melskime švęsdami Eucharistiją ir už mirusiuosius. Už juos aukokime Dievui savo gyvenimą. Juk mes gyvename ir mirštame ne sau. Esame sukurti Dievui ir vieni kitiems. O svarbiausia – pats Kristus mirė ne sau, o už visus mus. Esame išgelbėti ne savo jėgomis ir ne vien dėl savęs, o Jo Krauju ir dėl kitų. Mūsų užtariamosios maldos kaip kvapni atnaša tekyla pas Dievą, liudydamos visur siekiančią ir visas ribas įveikiančią meilę. Meilę, kuria mus apdovanojo Dievas.
Tad savo maldas, darbus, žodžius, mintis – visą gyvenimą – aukokime Viešpačiui už dabar mirštančius ir mirusiuosius. Dalyvaukime gailestingojoje Dievo meilėje. Būkime Jo meilės įrankiai!
Gailestingasis Tėve, visokios paguodos Dieve, Tavo amžina meilė telydi mūsų žingsnius ir mirties sutemas paverčia gyvenimo aušra. Leisk regėti Tavo spindintį veidą visiems mirusiems mūsų broliams bei sesėms. Trokštame pas Tave nueiti ir su jais susitikę Tave per amžius šlovinti.2 Mak 12, 43–46; Ps 103, 8. 10. 13–18; Rom 5, 5–11
Šeštadienis, lapkričio 3
Lk 14, 1. 7–11
Bičiuli, pasislink aukščiau! (Lk 14, 10).
Kasdien visame pasaulyje Jėzus kelia savo tautai puotą. Kasdien Jis mus kviečia toje puotoje užimti garbingas vietas. Jo keliama puota – tai Eucharistija, o Jėzus – jos šeimininkas.
Tad rytoj, nuėjęs į Mišias, užsimerk ir įsivaizduok dangaus Jeruzalę – gyvojo Dievo miestą. Įsivaizduok ten save, sėdintį prie stalo su nesuskaitomais tūkstančiais angelų ir iškilminguoju sambūriu, su danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčia ir su Naujosios Sandoros tarpininku Jėzumi (plg. Žyd 12, 22–24). Galbūt šis įsivaizdavimas ims keisti tavo iki tol turėtą supratimą, kas vyksta liturgijoje!
Štai trumputis pasakojimas apie tai, kokie perkeičiantys dalykai vyksta priimant Komuniją. Jauną moterį apėmusi verte verianti širdgėla. Ji žino, kad turėtų kovoti su mintimis, varančiomis į nusiminimą ir neviltį, bet tiesiog nepajėgia. Beveik per visas Mišias moteris stengėsi tas mintis įveikti. Pakilusi eiti Komunijos ji meldėsi: „Jėzau, išlaisvink mane iš priešo rankų. Jėzau, maldauju išlaisvinti mane iš priešo rankų.“
Sugrįžusi į savo klauptą, ji atsiklaupė. Ašaros riedėjo jos skruostais. Paslėpusi veidą delnuose ji tyliai verkė. Netikėtai pajuto tarsi nuo jos pečių būtų nuslinkusi didžiulė našta. Jai kilę iššūkiai niekur nedingo, bet ją kamavęs beviltiškumas išsisklaidė. Jėzus pasiėmė jos naštą. Jis leido skausmo užtvankai pratrūkti ir išsilieti ašarų srovėmis, ašarų, kurios maldoje tapo jau nebe skausmo, o laisvės ašaromis. Moteris, priėmusi Komuniją, galėjo žvelgti į gyvenimą su nauja viltimi, nes ji jautė, kad Jėzus yra su ja.
Štai kokia mūsų Dievo šlovė: Jis visus mus kviečia ateiti prie puotos stalo. Kad ir kaip būtume sužeisti – fiziškai, dvasiškai ar emociškai, kad ir kokie vargšai, šlubiai ar akli būtume (plg. Lk 14, 13–14), Jis mus kviečia. Nors iš pažiūros esame įdiržę ir surambėję, širdyje visi ilgimės ramybės ir būti išgydyti. O ramybės ir sveikatos dovanas Jėzus noriai lieja priimantiems Komuniją. Tad nebijokime. Jėzus su mumis!
Viešpatie, su nuolankumu ir viltimi artinuosi prie Tavo sosto, žinodamas, kad Tu manęs lauki. Ateik ir išlaisvink mane, kad pažinčiau džiaugsmą būti Tavo artumoje!Fil 1, 18–26; Ps 42, 2–3. 5
Sekmadienis, lapkričio 4
Mk 12, 28–34
Mylėk Viešpatį ir mylėk savo artimą. Jėzaus žodžių išmintis mūsų tikriausiai nepribloškia savo naujumu, kaip priblokšdavo pirmojo amžiaus klausytojus. Mintis, kad pirmasis ir didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą visa širdimi ir visa siela, nėra visiškai nauja. Ją randame jau Senajame Testamente (plg. Įst 6, 4–9). Nauja tai, kad įsakymas mylėti savo artimą lygiai taip pat svarbus, kad įsakymas mylėti Dievą.
Jėzus taip glaudžiai susiejo šiuodu įsakymus, kad Jis net mokė, jog tas, kuris iš meilės Dievui neša Jam dovaną prie aukuro, atsiminęs, kad brolis turi šį tą prieš jį, turi palikęs savo dovaną eiti pirmiau susitaikyti su broliu, t. y. parodyti jam meilę (plg. Mt 5, 23). Ir Jonas rašo: „kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Taigi meilė Dievui iš visos širdies savaime pasireiškia meile kitiems žmonėms. Iš meilės Dievui tarsi srauni srovė išteka meilė žmonėms. Taip yra tikriausiai todėl, kad Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą. Kiekviename iš mūsų slypi Jo atvaizdas, iš Jo gautasis lobis. Žvelgdami vieni į kitus matome ne ką kita, o Viešpaties atspindžius. Dievo meilė kiekvienam mūsų taip liepsnoja, kad nepasidalyti ta meile su kitais – tolygu įžeisti Dievą. O galbūt ir Dievą, ir artimą!
Meilė Dievui ir artimui taip susipynusios, kad sunku išskirti, kuri svarbiausia. Jos abi svarbios, be to, itin svarbu abiem šiais įsakymais gyventi, juos vykdyti iš visos širdies ir visomis jėgomis. Dievas mus pašaukė mylėti vieniems kitus taip pilnatviškai, kaip mylime Jį. Tai nėra lengva užduotis, o kai kurie žmonės, regis, ją dar apsunkina. Bet mūsų Tėvas yra pasirengęs mums padėti. Jis laukia, kol žengsime pirmąjį žingsnį. O tada Jis mus apdovanos savo malone, suminkštinančia mūsų širdis.
Viešpatie, parodyk man tuos lobius, kuriais apdovanojai mane supančius žmones, ypač tuos, kuriuos man sunku mylėti!Įst 6, 2–6; Ps 18, 1–4. 47. 51; Žyd 7, 23–28
Pirmadienis, lapkričio 5
Lk 14, 12–14
Apmąstydami šiandienos Evangelijos skaitinį iš pradžių pamėginkime įsivaizduoti esantys vaišių šeimininkai. Jėzus mus moko nekviesti nei savo draugų, nei brolių, nei giminių, nei tų, iš kurių turėtume kokios nors naudos. Svetingumo motyvas negali būti išskaičiavimas. O kaip mes elgiamės? Galbūt stengiamės palaikyti santykius tik su tais žmonėmis, kurie mums patinka ar yra kuo nors naudingi? Galbūt seniems, suvargusiems ar, mūsų nuomone, tiesiog neįdomiems žmonėms nerandame laiko? Nerandame nei laiko, nei jėgų ne tik pasikviesti juos į svečius, bet ir aplankyti juos ar paprasčiausiai išklausyti. Nerandame vargšams laiko, nes numanome (nors kartais šią mintį slepiame net nuo savęs), jog jie mums neatsilygins tuo pačiu, o darydami gera mes, deja, vis dar žiūrime savo naudos, o ne kitų. Tad kaip įveikti savo visur išlendantį savanaudiškumą?
O dabar įsivaizduokime, kad esame ne rengiamų vaišių šeimininkai, turinys valią rinktis, ką kviesti ir ko ne, o dažniausiai iškilmių rengėjų pamirštami ir nelaukiami vargšai, paliegėliai, luošiai ir aklieji. Išties turime pripažinti, kad visi mes esame vargšai ir luošiai. Esame akli, stokojantys išminties ir įžvalgos. Daugelis turtingų ir galingų žemiškųjų vaišių šeimininkų mūsų išties nė nekviestų. Mat jie vaišina tik visko pertekusius, o iš alkanų ir suvargusių ką gi gausi sau? Bet iš tikrųjų visi mes esame pakviesti į pačią iškilmingiausią puotą. Ir mus pakvietė pats didingiausias Šeimininkas – pats Viešpats! O Jis kviesti pradeda nuo didžiausių vargšų. Jam rūpi juos pasotinti. Tai Dievo gailestingumo slėpinys! Kaip svarbu suvokti, kad išties esame vargšai. Mat mes dažnai jaučiamės vargšai, palyginti su turtuoliais, o Dievo akivaizdoje vis stengiamės prisidengti savo menkais gerais darbeliais. Tačiau tereikia tik vieno – pripažinti begalinį Dievo gailestingumą ir savo nepaprastą menkumą Jo akivaizdoje. Nebijokime stoti Jo akivaizdon tuščiomis rankomis, kaip patarė šv. Teresėlė. Dievui patinka nuolankieji! Jis juos išaukštins. Mūsų savanaudiškumą sunaikinti gali tik Dievo gailestingumas. Tad pasikliaukime juo. Atsidavę Jo gailestingumui nuoširdžiai priimsime kitus žmones.
Viešpatie, atsiduodu Tavo gailestingajai meilei. Trokštu būti kuklus ir nuolankios širdies, kad įstengčiau visus mylėti Tavąja meile.Fil 2, 1–4; Ps 131, 1–3
Antradienis, lapkričio 6
Lk 14, 15–24
Ateikite, jau viskas surengta (Lk 14, 17).
Kaip jaučiasi prašmatnios puotos garbės svečias? Atvyksti į iškilmes, o prie prabangios salės, kurioje vyks puota, jau tavęs laukia, sutinka su plačioms šypsenomis ir palydi į garbingą vietą prie stalo. Ant dailiai padengto stalo – gardžiausi valgiai. Apsidairai. Sienos išmuštos nuostabiais apmušalais, nuo lubų karo ištaigingi krištolinių sietynų karulių vėriniai. O svečių apdarų grožybė! Puotos šeimininkas maloniai kviečia džiaugtis švente.
Apmąstydamas šiandienos Evangelijos skaitinį ir mąstydamas apie Dievo troškimą bendrauti su tavimi, įsivaizduok tokią įstabią puotą. Juk mūsų dangiškasis Tėvas surengė puotą, padengė stalą ir kaip tik dabar mus kviečia: „Ateikite, jau viskas suruošta.“
Mūsų Tėvas yra be galo dosnus. Jis sukūrė mus, kad galėtų mums išlieti savo meilę. Diena iš dienos Jis kviečia mus sėsti už puotos stalo – ateiti prie aukos altoriaus per Mišias. Jis nereikalauja sunkiai darbuotis, kad pelnytume kvietimą į Jo rengiamą puotą. Viešpats paprasčiausiai kviečia. Ar atsiliepsime į Jo kvietimą – mūsų valia. Ir nors mes nusigręžėme nuo Jo ir mėginome pramisti nuodėmės ir savanaudiškumo peršamu maistu, kuris neva mus pasotina, Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad susigrąžintų mus sau.
Ar tikite, kad dangiškasis Tėvas žvelgia į jus džiugiai ir gėrėdamasis? Ar įstengiate patikėti, kad Jis trokšta būti jums dosnus? Ar tikite, kad Jis jums suruošė puotą, Žodžio ir Sakramento puotą? Jis trokšta jus pamaitinti pačiu įstabiausiu ir sočiausiu maistu, Jam gera su jumis elgtis pagarbiai ir meiliai. Visa, ko mums reikia, rasime ant altoriaus: laisvę nuo nuodėmės, išmintį, kaip gyventi šiandien, padrąsinimą, kilus iššūkiams, sustiprinimą, apėmus silpnumui, ir bendrystę, jei kankina vienišumas. Priimdami Kristaus Kūną ir Kraują priimame patį dieviškąjį gyvenimą.
Tad eikime į Viešpaties suruoštą puotą trokštančiomis ir alkstančiomis širdimis. Nesitenkinkime menkesniu maistu. Leiskimės mūsų Tėvo pasotinami, juk tik Dievas gali mus tikrai ir iki galo pasotinti.
Tėve, dėkoju už Tavo man suruoštą puotą. Padėk man priimti visa, ką man esi parengęs. Tikiu, kad Tu atsiliepsi į visas mano reikmes.Fil 2, 5–11; Ps 22, 26–32
Trečiadienis, lapkričio 7
Fil 2, 12–18
Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami (Fil 2, 12).
Ar seniai buvai apimtas pagarbios baimės ar baimingo virpulio? Tokie jausmai, širdį verčiantys sudrebėti iš nuostabos, susižavėjimo ir sykiu savo menkumo pajautos, apima giedrią naktį gamtoje, žvelgiant į aukštą dangaus skliautą ir spiečius žvaigždžių. Tada ateina mintis, jog tokia grožybė negali būti kas kita kaip tik Dievo dovana.
Kaip tik tokią pajautą Paulius turi galvoje mokydamas filipiečius darbuotis savo išganymui su baime ir drebėjimu (plg. Fil 2, 12). Paulius anaiptol neragina jų gyventi bijant Dievo ar nuolat drebant dėl savo nemarių sielų likimo. Tai, apie ką jis kalba, kur kas panašiau į jo paties potyrį pakeliui į Damaską – galingą Dievo meilės apreiškimą, pajėgų pakeisti visą gyvenimą. Paulius nori, kad ir filipiečiai taip pažintų Dievo meilę, kad ta meilė persmelktų juos nuostaba ir įkvėptų diena iš dienos būti ištikimiems Viešpačiui.
Kada paskutinį kartą buvote apimtas pagarbios baimės Viešpačiui ir susižavėjimo Juo? Pasaulis mus skatina ištisą dieną vykdyti įsipareigojimus, bėgioti su reikalais, o vakarais atsipalaiduoti priešais televizorių. Pasidavus tokiam ritmui, sunku pajusti baimę ir drebėjimą. O Dievas nori, kad mes patirtume tokius jausmus. Jis nori, kad mes savo kasdienybėje pajustume Dangaus skonį, kitaip mūsų tikėjimas nusilps, mes prarasime motyvaciją darbuotis savo išganymo labui. Pasak Pauliaus, Dievo meilės patirtis mus užvaldo ir stiprina mūsų tikėjimą (plg. 2 Kor 5, 14).
Ieškodamas įkvėpimo kontempliuok ne tik įstabius Dievo kūrinius, gėrėkis ne tik gamtos didybe. Suklupk prieš Jėzų tabernakulyje. Nukreipk akis į Tą, kuris sukūrė visatą. Žvelk į Dievo Avinėlį, mirusį, kad tu gyventum. Tiesiog sėdėk nuolankiai tylėdamas ir leisk Jam tave mylėti. Jo meilės akivaizdoje ateina tikrasis savo menkumo ir vertės suvokimas.
Viešpatie, suklumpu Tavo meilės, Tavo gailestingumo ir malonės akivaizdoje! Žinau, kad Tavo galia pasirūpinti manimi yra beribė, tad visiškai pasitikiu Tavimi!Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 8
Fil 3, 3–8
O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe (Fil 3, 8).
Daug dalykų varžosi dėl mūsų laiko, dėmesio, jausmų. Dažnai jaučiamės plėšomi į visas puses dėl darbo reikalavimų, pareigų šeimoje ir Bažnyčioje. Išlaikyti pusiausvyrą tarp viso to, ko iš mūsų reikalaujama, kartais, regis, neįmanu, ypač kai susikerta vertybės. Pavyzdžiui, mes tiek daug jėgų atiduodame darbui, kad aprūpintume savo šeimą, jog mums lieka labai mažai laiko pabūti su ja.
Pasak filosofo Soreno Kierkegaard’o, būti tyros širdies – tai būti atsidavusiam vienam reikalui. Kitaip tariant, trokšti vieno dalyko. Šiandienos skaitiniai mus kviečia pamąstyti, kas tas vienas dalykas, esantis mums nelygstamai svarbesnis už kitus. Jei teisingai pasirinksime tą vienintelį dalyką, visa kita stos į savo vietą.
Paulius sako, kad tas vienas svarbiausias dalykas yra pažinti Kristų, savo Viešpatį. Visi jo pasiekimai, palyginti su Kristaus pažinimu, yra niekis. Teoriškai nesunku sutikti, kad Jėzus turėtų būti mūsų gyvenimo šerdis, bet ne visada lengva tai įgyvendinti praktiškai. Daugelis mūsų negali vaikščioti nuolat panirę į maldą.
Kaip gera žinoti, kad Jėzaus pažinimas įmanus ne tik susiklosčius „religinėms“ situacijoms. Jėzus įžengė į šį pasaulį, kad gyventų tarp mūsų. Mes galime būti su Juo darbuodamiesi, ruošdami pietus, padėdami vaikams rengti namų darbus, netgi ilsėdamiesi. Visa galime daryti vienybėje su Jėzumi, žmogumi, kuris buvo dailidė, dirbdino baldus, skaitydavo Šventąjį Raštą, eidavo žvejoti, juokaudavo su savo bičiuliais.
Neturėtų būti sunku įsileisti Dievą į visas savo gyvenimo kerteles – juk Jis jau ten! Svarbu dirbant, atliekant pareigas atsigręžti į Jį, atsiverti Jam, priimti Jį ir kalbėtis su Juo. Tyliai prašyti Jo padėti, vesti, teikti malonę. O tada nutaikyti kelias minutėles paklausyti, ką Jis atsakys. Nesijaudinkime, jei nieko neišgirsime. Tiesiog tikėkime ir pasitikėkime, kad Jis yra čia, su mumis. Jis prabils, kai reikės ir kai žinos, kad esate pasirengę Jo klausytis. Juk svarbiausia Jį pažinti ir būti su Juo. Niekas savo svarba tam neprilygsta.
Jėzau, dėkoju Tau, kad man save apreiški. Padėk šiandien geriau Tave pažinti.Ps 105, 2–7; Lk 15, 1–10
Penktadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
Ez 47, 1–2. 8–9. 12
Jų vaisiai bus maistui, o jų lapai bus vaistas sergantiems (Ez 47, 12).
Iš po slenksčio besiveržiantis vanduo nebūtinai geras ženklas. Kaip tik atvirkščiai, tai reiškia, kad tavo namai apsemti, tikriausiai trūko vamzdis. Bet čia kalbama ne apie sprogusius vamzdžius ir vandentiekio vandenį, o apie gyvybės upę.
Šiandien švenčiame Laterano bazilikos, popiežiaus bazilikos Romoje, pašventinimo iškilmes. Popiežius yra Romos vyskupijos vyskupas, o ši bažnyčia – jo kaip Romos katalikų ganytojo bažnyčia. Čia jis aukoja Mišias savo ganomiesiems ir iš čia vadovauja savo kaimenei. Kadangi popiežius yra Romos vyskupas, jis vadovauja visiems broliams vyskupams Bažnyčioje. Taigi šiandien švęsdami šią iškilmę mąstome ir apie vietinę, ir apie visuotinę Bažnyčią, apie Bažnyčią, esančią žmonių širdyse.
Bažnyčią sudarome visi mes, ne tik vadovai. Visi drauge esame gyvoji Dievo artumo šventovė, iš mūsų visų teka gyvybės vandenys, apie kuriuos skaitome pirmajame skaitinyje iš Ezekielio knygos.
Kokia ta upė, į ką ji panaši? Minutėlę stabtelėkime ir pamąstykime apie milžiniškus pokyčius, Dievo valia įvykusius pasaulyje Bažnyčios – visų mūsų – dėka. Daugiau kaip dvidešimt amžių tikintieji lieja savo jėgas, meilę, atsiliepdami į savo artimo medžiagines ir dvasines reikmes. Pradedant vietos parapijų grupelėmis, baigiant tarptautinėmis organizacijomis, maitinami alkanieji, slaugomi ir gydomi ligoniai, suteikiama pastogė benamiams, guodžiami vienišieji. Dėl tikinčiųjų maldų ir sakramentų šventimo atsivertė milijonai žmonių. Nė menkiausias stebuklas nebūtų įvykęs, jei tikintieji nebūtų veikę remdamiesi Dievo malone!
Tu esi šios Bažnyčios narys. Kai važiuodamas į darbą meldiesi už draugą, gyvybės upės vandenys teka. Kai aukoji litą vargšų reikmėms, atneši rieškučias gyvybės vandens. Kai atleidi, atplukdai sveikatą ir ramybę. Tavo gyvenimas svarbus! Tavo liudijimas esmingas!
Tad kaip šiandien leisi gyvybės upei tekėti per tave, kaip leisi gyvybės vandenims srūti iš tavęs?
Viešpatie, noriu nešti dvasinį maistą alkaniesiems ir vaistus sužeistiesiems. Tavo upės vandenys sraunia ir galinga srove teplūsta iš mano širdies.Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22
Šeštadienis, lapkričio 10
Lk 16, 9–15
Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose (Lk 16, 10).
Jėzus buvo dailidė, tad išmanė apie medieną ir medžio apdirbimo įrankius. Šiandienos skaitinyje Jis kalba apie kitokio pobūdžio įrankį, tačiau tik įrankį. Jėzus kalba apie pinigus. Pinigai tėra įrankis ir netgi ne pats svarbiausias. Jie yra įrankis kaip plaktukas ar pjūklas. Kaip Jėzus išmoko naudotis visais įrankiais, esančiais dailidės dirbtuvėje, taip mes turime išmokti naudotis šiuo kasdieniu įrankiu – pinigais.
Daugelis iš mūsų leidžiame pinigus, tenkindami savo reikmes, arba dalį pinigų atsidedame kaip santaupas. Bet Jėzus sako, kad galime daug daugiau. Jis mus moko darytis draugų ir statydinti Bažnyčią pinigo pagalba. Jėzus skatina pasitenkinti tuo trupučiu, kurį turime. Neturime pajamų, praradome namus, vos išgalime nusipirkti maisto… Dievas visa tai žino. Jis supratingas. Jei neturime įrankio, Jis nesitiki, kad jį naudosime! Sykiu Jis žino, kad daugelis turime šį įrankį, ir nori, kad juo naudotumės išmintingai.
Štai plaktukas. Mes jį pasiimame norėdami įkalti vinį, o paskui padedame įrankių dėžėn, kol jo vėl prireiks. Negalvojame ištisai apie plaktuką, apskritai jo nė neprisimename, kol neprireikia, nebent jis būtų nuolatinis mūsų darbo įrankis. Panašiai turėtų būti ir su pinigais. Jie yra mums turintis padėti įrankis. Blogai, kai tas įrankis ima mus valdyti, kai nebegebame jo tvarkingai padėti į įrankių dėžę.
Tai širdies dalykas. Dėl pinigų neturėtume jaustis sukaustyti, įsibaiminę, neturėtume nuolat mąstyti, kad jų mums stinga, bijoti paaukoti dėl gero tikslo. Be abejo, nereikėtų jų leisti vien savo reikmėms ar šiaip paleisti vėjais. Mes esame Dievo vaikai, ne našlaičiai. Tad ir elkimės su pinigais, kaip dera Dievo vaikams.
Mūsų dangiškasis Tėvas yra be galo turtingas! Įsisąmoninkime šią tiesą. Melskime Šventąją Dvasią parodyti mums, kaip geriausiai galime panaudoti tą pinigų truputį ar tą gausą, kurią turime. Naudodami pinigus kaip įrankį, paisykime Dievo valios ir žiūrėkime, kad mūsų naudai augtų vaisiai mūsų sąskaiton (plg. Fil 4, 17). Kas tie vaisiai? Tai malonė, išmintis, palaiminimai, srūvantys nuo Dievo sosto.
Šventoji Dvasia, ištyrink mano mintis apie pinigus. Padėk man juos laikyti tik įrankiu ir naudoti juos taip, kaip Tu nori.Fil 4, 10–19; Ps 112, 1–2. 5–6. 8–9
