ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2020
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Trečiadienis, sausio 1

ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA

Lk 2, 16–21

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19).

Išradimai prasideda nuo idėjų, bet tampa tikrove tik tada, kai kuris nors žmogus ištaria joms „taip“ – ryžtasi vieną ar kitą idėją įgyvendinti. Mėgindamas ir klysdamas, tikėdamas ir rizikuodamas Johannesas Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, Alexanderis G. Bellas – telefoną, o Lawrence’as Robertsas sukūrė internetą. Visi šie išradimai padėjo mums žengti didžiulį žingsnį pirmyn visuomenės bendravimo priemonių srityje. Bet visų šių išradėjų ryžtas nublanksta, palyginti su jaunos žydės mergaitės iš Nazareto angelui ryžtingai ištartu „taip“. Jos paprastas atsakymas amžiams pakeitė žmonijos bendravimą su Dievu.

Tuo metu Marija veikiausiai nenumanė, kad jos atsakymas visiškai perkeis bendravimą tarp Dangaus ir žemės. Tačiau ji į savo širdį ir sielą, į visą savo gyvenimą noriai įsileido angelo jai perduotą Dievo sumanymą. Jos tikėjimo ir drąsos vaisius – Jėzus, neregimojo Dievo atvaizdas, tapo žmogumi.

Laisva nuo gimtosios nuodėmės Marija buvo vienintelis žmogus, kurio ryšio ir bendravimo su Dievu niekas nedrumstė. Jis buvo tobulas ir tyras. Jokia nuodėmė netemdė jos vaizduotės. Jokios tamsumos negaubė jos atminties. Ir joks kartėlis nenuodijo jos maldos. Ji tarė „taip“. Marija prisiėmė būsimus pavojus, darbus ir praradimus. Ji augins Mesiją, kad visi mes išgirstume Dievą, pažintume Jo meilę savo širdyse ir vieną dieną būtume su Juo suvienyti amžiams.

Taigi turime tiesioginį ryšį su Viešpačiu. Jo malonė srūva į mus, kaip niekada iki šiol. Jo žodžiai mus moko, Jo išmintis mus veda ir Jo gailestingumas mus apvalo. Visa tai vyksta, nes Marija atpirkimui tvirtai tarė „taip“ ir savo gyvenimu jį pavertė tikrove.

Marija, dėkoju už Tavo meilę ir Tavo sutikimą. Dievo ir mūsų Motina, nepaliauk melstis už mus!

Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7


Ketvirtadienis, sausio 2

1 Jn 2, 22–28

Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tada jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve (1 Jn 2, 24).

Architektas, planuodamas naują statinį, apskaičiuoja, kokio stiprumo turi būti jo pamatai, kiek giliai juos reikia įleisti, kad jie būtų tvirti, nejudėtų ir išlaikytų pastato svorį. O dabar paklauskime savęs: ar mano pamatai ganėtinai tvirti, kad išlaikytų man tenkančių iššūkių svorį? Jei mūsų pamatas yra Jėzus, neabejotinai atsakysime „taip“!

Šiandienos Evangelijos skaitinyje matome, koks gilus buvo Jono Krikštytojo pamatas. Drąsiai peikdamas tų laikų nuodėmes ir neteisybes Jonas net nesuvirpėjo, kai Izraelio religijos vadovai atėjo Jo paklausti, kas jis toks. Nuolankus ir tiesiakalbis Jonas, klausiamas, ar jis yra Mesijas ar Elijas, ar ilgai lauktas pranašas, apie kurį kalbėjo Malachijas, atsakė: „Aš nesu“ (plg. Jn 1, 20–21). Nei girdamasis, nei gindamasis Jonas nurodė jiems Tą, kuris po jo ateis, – Jam jis nevertas atrišti kurpių dirželio (plg. Jn 1, 27).

Šie keli paprasti žodžiai parodo, kad Jonas visiškai aiškiai suvokė savo pašaukimą. Jo pamatas – jo tikėjimas į Dievą ir tikėjimas jam pavesta misija – buvo tvirtas, stiprus, giliai įleistas ir galintis paremti vėtroms užklupus.

O mes ar galime sau pakloti tokius pamatus? Priimdami giliai į širdį pirmojo skaitinio žodžius, tuos žodžius, kurie užrašyti pačioje šios meditacijos pradžioje. Liksime Kristuje, nebūsime nei pargriauti, nei parblokšti, jei savo gyvenimą statydinsime ant Evangelijos tiesų pamato. „Jėzau, Tu esi Mesijas. Tu numirei už mano nuodėmes ir prisikėlei. Tu myli mane amžinai tvaria meile. Tu atpirkai mane ir pripildei Šventosios Dvasios. Viešpatie, aš priklausau Tau!“

Laikykis šių tiesų. Remkis į jas. Skelbk kasdien jas savo maldoje. Tik tada užkluptas tikėjimo išmėginimų gebėsi atsispirti. Sunkumų ir rūpesčių lenkiamas netriokštelsi, o atsiremsi į Viešpatį. Šėtonui bandant paplauti tavo tikėjimą Dievo meile, nesileisi apkvailinamas. Kaip Jonas Krikštytojas pajėgsi tvirtai stovėti. Pasitikėjimas, tikrumas ir džiaugsmas bus tavo jėga!

Jėzau, mokyk mane remtis visomis tomis tiesomis, kurias Tu įdiegei man į širdį. Padėk man atsiverti, kad apsčiau gaučiau Tavo gyvasties.

Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28


Penktadienis, sausio 3

Jn 1, 29–34

Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus (Jn 1, 32).

Visos keturios Evangelijos pasakoja apie Krikšto metu ant Jėzaus nužengiančią Šventąją Dvasią. Krikštas – vienas svarbiausių įvykių Jėzaus gyvenime. Krikštas ir mums nepaprastai svarbus įvykis, jo žymę nešiojame visą gyvenimą. Mums reikia kryžiaus, kad gyventume krikščionišką gyvenimą. Tačiau sykiu mums reikia ir Šventosios Dvasios.

Kiekvienas evangelistas savitai pasakoja apie atsiveriantį Dangų ir ant Jėzaus nusileidžiančią Šventąją Dvasią Jonui krikštijant Jėzų. O dar įstabiau, kad visas Naujasis Testamentas mums liudija, jog Dangus liko atviras iki šiol. Įsimąstykime. Atsivėręs Dangus. Nėra jokių sienų tarp Dangaus ir žemės! Niekas negali mums sukliudyti išgirsti Tėvo balsą! Galime pažinti Dievą, išgirsti Jo balsą, skambantį mūsų širdyse, ir patirti Jo Dvasios galybę.

Jėzaus Krikštas atveria ir kitą, ne mažiau nuostabią tiesą: Dangus nužengė į žemę! Jėzus mus mokė melsti: „Teateinie Tavo Karalystė“, bet Jis taip pat mokė, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21). Dar nematome jos pilnatvės, teragaujame jos pirmienų, bet ji jau yra čia, o mes esame jos pasiuntiniai. Kupini Šventosios Dvasios galime nešti Dangaus tikrovę į savo šeimas, įstaigas, universitetus ar mokyklas. Galime nešti Dangaus kvapsnį į kalėjimus, ligonines ar benamių prieglaudas. Galime tapti Dvasios indais kavinėse, knygynuose, bibliotekose, parduotuvėse ir netgi eismo spūstyse. Mes turime Dvasią, todėl aplinkiniai žmonės, žvelgdami į mus, gali sužinoti, koks yra Dangus.

Jėzus krikštijosi, kad nusileistų Dvasia. Jis priėmė Krikštą, kad Evangelija – Geroji Naujiena – nusileistų ne tik žodžiais, kuriuos girdime per šventąsias Mišias ar skaitome Šventajame Rašte, bet ir Šventosios Dvasios galybe. Tavo gyvenimas irgi yra žinia, Dievo žinia. Tebūnie jis geroji naujiena kiekvienam norinčiam skaityti. O visa tai gali vykti, nes Dangus nusileido į žemę.

Šventoji Dvasia, nuženk ir pripildyk mane. Mokyk mane nešti Kristaus gyvenimą ir Dangaus tikrovę visur, kur tik šiandien eisiu.

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98, 1. 3–6


Šeštadienis, sausio 4

Jn 1, 35–42

Radome Mesiją (Jn 1, 41).

Ar teko ilgai laukti to, ko labai vyleisi, norėjai? Pavyzdžiui, sutuoktuvių ar kūdikio gimimo? Ar atsimeni jausmą, apėmusį išsipildžius tavo didžiajam norui? Ilgai lauktas, lūkesčiais apipintas įvykis jau čia pat, o tu nesitveri džiaugsmu.

O dabar pamėgink įsivaizduoti, kad laukimo ir išsipildymo džiaugsmu pasidalijai su tūkstančiais žmonių. Ne tik su tais, kurie gyvena dabar, bet ir su ta gausybe įvairių kartų žmonių, gyvenusių iki tavęs. Kartų kartos žmonių ilgus šimtmečius laukė to, ko laukei ir tu. Tačiau jie tik laukė ir nepailsdami vylėsi, o tu priklausai tai kartai, kuri regi pažado išsipildymą. Kaip jaustumeisi? Negana to, tu gavai malonę Lauktąjį išvysti savo akimis!

Neskubėdami apmąstę daugybę šimtmečių trukusį ir daugybę žmonių kartų apėmusį laukimą, geriau suvoksime, su kokiu jauduliu Andriejus pranešė savo broliui Simonui Petrui: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Izraelio lauktasis Atpirkėjas galiausiai atėjo. Jis čia, su jumis!

Tave apima nuostaba, džiaugsmas ir susižavėjimas. Šią nuotaiką puikiai perteikia gyvas atliepiamojoje psalmėje tapomas paveikslas: „Teploja rankomis upės; iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai“ (Ps 98, 8).

To atradimo džiaugsmo Andriejus neužmiršo. Jis jį vėliau stiprindavo, ypač apėmus abejonėms ar susidūrus su priešiškumu tikėjimui. Ir mes turėtume taip elgtis – remtis džiaugsmu. Kai šeimoje tvyro sunki nuotaika, atmink meilę, paskatinusią jus būti kartu, leisk vėl įsižiebti jus įkvėpusiai Dvasios ugniai, atlapok širdį ir įsileisk gaivų Dvasios vėją. Tegu jis iššluoja visas šiukšles, tegu pravėdina sudvisusius širdies kampelius.

Šiandien prašyk Dvasios padėti tau neužmiršti Jėzaus palaiminimų. Ypač prisimink šią didžiulę Dievo dovaną tau ir visam pasauliui. Diena iš dienos kartok sau: „Aš radau Mesiją!“

Viešpatie, padėk man džiaugtis išsipildžiusiu didžiuliu Dievo pažadu. Mokyk mane išlaikyti džiaugsmą tamsos valandomis, kad rasčiau atgaivą Tavo nešamame išganyme.

1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9


Sekmadienis, sausio 5

Jn 1, 1–18

Mes regėjome jo šlovę (Jn 1, 14).

Šie žodžiai – šventojo Jono liudijimas. Jis, regis, sako: „Aš Jį mačiau, su Juo kalbėjausi, Jį liečiau. Aš Jį pažįstu ir galiu tikrai paliudyti, kad Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus. Mano žodžiai patikimi.“

Trejus metus Jonas savo akimis matė įstabius stebuklus. Girdėjo Jėzų kalbantį. Matė, kad Jis gyvena tuo, ką skelbia. Jonas matė, kad Jėzus gyveno visiškai susivienijęs su Visagaliu Dievu. Ši patirtis iš pagrindų perkeitė Jono gyvenimą.

Kodėl Dievas prisiėmė žmogaus kūną? Kodėl Jėzus tapo kūdikiu, kuris augo ir galiausiai tapo subrendusiu žmogumi, kaip ir visi mes? Kodėl Jis tapo viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į žmones? Pasak Jono, Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad kiekvienas Jį tikintis taptų Dievo vaiku (plg. Jn 1, 12). Turime tikėti, išties galime tik tikėti, kad Jis tapo vienu iš mūsų ir išlaisvino mus iš nuodėmės, trukdančios mums tikėti.

„Mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1, 14), – rašo Jonas. Regėjimas, apie kurį kalba evangelistas, pranoksta įvykio matymą. Pasak Jono, regėti Jėzaus garbę reiškia ją pačiam patirti. Kitaip sakant, būti Jo garbės dalininku, būti tos garbės perkeistam, vis labiau supanašintam į Jėzų. Štai ką reiškia tapti Dievo vaiku ir tai yra didžiausia Jėzaus duodama Kalėdų dovana.

Atminkime, kad Jėzus trokšta, jog Jo garbė mus apsiaustų lygiai taip galingai, kaip ji apgaubė Joną. Jis nori palytėti mūsų širdis ir atnaujinti mūsų mintis. Jam rūpi mums suteikti galios įveikti nuodėmę, Jis pasirengęs mus užlieti savo malone. Jėzus tikrai trokšta padaryti mus naujais kūriniais!

Patikėkime Dievu, nusileidusiu iki mūsų, dėl mūsų tapusiu mažu, kad parodytų savo meilę ir išmokytų mus taip didžiai mylėti, kaip myli Jis. Kalėdų žinia – tikroji meilė nusižemina, kad mylimuosius perkeistų ir išaukštintų.

Viešpatie, noriu išvysti Tavo garbę. Ateik, šventasis Dievo Sūnau, ir įsikurk mano širdyje!

Sir 24, 1–2. 8–12; Ps 147, 12–15. 19–20; Ef 1, 3–6. 15–18


Pirmadienis, sausio 6

KRISTAUS APSIREIŠKIMAS

Mt 2, 1–12

Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų (Mt 2, 11).

Kokia buvo pati geriausia dovana, tavo gauta per šias Kalėdas? O kokią geriausią dovaną tu dovanojai? Paprastai geriausios dovanos nebūna nei itin brangios, nei itin praktiškos, bet dovanotos iš širdies, parinktos su meile, galvojant apie tą žmogų, kuriam skirta dovana.

Ne visose šalyse Kalėdų dovanos dovanojamos gruodžio 25-ąją, kai kur dovanomis keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Ši tradicija radosi pagerbiant išminčius, dovanojusius kūdikiui Jėzui aukso, smilkalų ir miros. Šios dovanos pirmiausia turi simbolinę vertę. Pasak šv. Ireniejaus, auksas skirtas Jėzui – Karaliui, smilkalai Jam dovanoti kaip Vyriausiajam Kunigui, o mira simbolizavo Jo auką. Šv. Edita Stein kitaip aiškino šių dovanų simboliką: auksą ji siejo su klusnumu, mirą su mirtimi sau, o smilkalus – su tyru atsidavimu Jam.

Ne tik išminčiai galėjo įteikti Jėzui dovanų, ir mes turime progų ką nors padovanoti Viešpačiui. Žinoma, dabar Jis yra įžengęs į Dangų ir nieko nestokoja. Tad pamąstykime: kokią dovaną galėtume įteikti visatos Kūrėjui ir Viešpačiui? Tokios dovanos nenupirksi! Ką galėčiau padovanoti Jam aš, vargšų vargšas? Nebent savo širdį!

Yra tokių dovanų, kurias branginame ne dėl jų vertingumo, bet dėl dovanotojų meilės mums ir mūsų meilės jiems. Pavyzdžiui, mama saugo savo vaikučio jai padovanotą laukų gėlytę, tėtis – dukrelės piešinį. Panašiai džiaugiasi Dievas, kai mes Jam dovanojame tai, ko negali įteikti niekas kitas. Kai Jam dovanojame save.

Niekas kitas negali pagarbinti Dievo taip, kaip tu. Niekas negali Jo sekti taip, kaip tu. Kiti irgi dovanoja Jam dovanas, bet jos kitokios, nes jie kitokie. Tad įteik Jam nepakartojamą dovaną – save. Ji tikrai pradžiugins Jėzų.

Viešpatie Jėzau, dovanoju Tau savo širdį – širdį, kurią Tu sukūrei, kad mylėtų Tave.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Antradienis, sausio 7

1 Jn 4, 7–10

Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo (1 Jn 4, 10).

Esti daugybė aiškinimų, ką reiškia žodis „meilė“. Tačiau šventojo Jono raštuose jis turi aiškią ir konkrečią reikšmę. Meilė kyla iš Dievo. Jonas netgi nusako, kokia ta meilė: Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad atleistų mums visas nuodėmes ir pakviestų mus naujai užmegzti asmenišką santykį su Juo. Pamąstykime. Dievo meilė visada kyla ir eina pirma, ji daug kainuoja Jam pačiam, bet mums ji duodama veltui.

Dievo meilės pirmumas. Dievo meilė visada eina pirma. Jis pirmas tave pamilo, tau dar nespėjus to net suvokti. Jis pirmas tau dovanoja savo meilę, o tu ją priimi ir tik tada gali Dievui dovanoti savąją meilę. Tau dar net nepagalvojus, kad verta Jį sekti, Jis jau iš meilės tau atsiuntė savo Sūnų tavęs gelbėti. Dar prieš tave pakrikštijant, sutvirtinant, prieš tau priimant bet kurį sąmoningą sprendimą mylėti Dievą ir Jam tarnauti Dievas jau nutiesė kelią tavo tikėjimui ir meilei. Ir netgi jei nebūtum apsispendęs atsiliepti į Dievo meilę meile, Jis vis tiek tave mylėtų pilnatviškai ir besąlygiškai.

Dievo meilės brangumas. Meilė nėra vien malonūs jausmai ar vien gero linkėjimas kitiems žmonėms, tarp jų ir mus įžeidusiems ar nuvylusiems. Meilė nėra ir pakanta. Pats Dievas mums parodė, kad mylėti reiškia atiduoti kitam žmogui tai, kas brangu tau pačiam. Kartais tai mūsų laikas. Kartais tai mūsų kantrybė arba gebėjimas išklausyti. Iš meilės galime paaukoti daugybę brangių dalykų. Meilė visada aukoja savo norus, troškimus ir malonumus kito labui.

Dievo meilė veltui. Tikra meilė niekada nieko nesitiki ir nereikalauja sau mainais, kaip atmokos. Ji save duoda laisvai, dovanai, veltui. Tai paguodos žodis ligoniui, padrąsinimas prislėgtam draugui, prieglauda benamiui. Meilė yra laisvai duodama dovana, suteikianti džiaugsmo ne tik gavėjui, bet ne mažiau ir jos davėjui. Tai meilė, jei tai, kas tau yra vertinga, tu laisvai ir noriai dovanoji kitam.

O juk Dievas ir įteikė mums tokią savo meilės dovaną atsiųsdamas savo Sūnų!

Tėve, dėkoju už Tavo meilę: einančią pirma, nepaprastai brangią ir visa mums duodančią dovanai. Padėk man mylėti taip, kaip Tu mane myli.

Ps 72, 1–4. 7–8; Mk 6, 34–44


Trečiadienis, sausio 8

Mk 6, 45–52

Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50).

Kodėl mokiniai taip apstulbo, kai Jėzus sutramdė audrą? Morkus rašo, kad taip atsitiko, nes jų širdys tebebuvo nenuovokios (plg. Mk 6, 52). Net išvydę duonos padauginimo stebuklą, mokiniai ne visai suprato, kas yra Jėzus. Netgi kai Jėzus prisikėlė, daugelis jų vis tiek netikėjo (plg. Mk 16, 11). Tačiau, nors mokiniai buvo silpni, jie išliko atkaklūs. Kas jiems padėjo žengti pirmyn? Kas teikė jėgų dėti šiandienės Bažnyčios pamatus?

Vienintelis įtikimas atsakymas į šį klausimą: „Dievas atėjo pas juos!“ Mokiniams gūžiantis valtyje, Jėzus atėjo pas juos ir tarė: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Kai mokiniams buvo sunku patikėti, kad Jėzus prisikėlė, Jis jiems pasirodė, papriekaištavo ir liepė eiti skelbti Evangelijos (plg. Mk 16, 14–19). Tokią milžinišką įtaką pasauliui padarė ne įstabus mokinių iškalbingumas ar didžiulė drąsa. Stiprybės ir narsos mokiniams nuolat teikė su jais esantis Dievas!

Dažnai esame kaip mokiniai, išsekinti grumtynių su gyvenimo audromis. Užklupus sunkumams manome juos įveiksiantys skirdami daugiau laiko ir dėdami didesnes pastangas. Bet tada suvokiame, kad „ne kariuomenės dydis apsaugo karalius, nė galiūnai neišsigelbsti didele jėga“ (Ps 33, 16). Matome, kokios ribotos mūsų galios, ir žinome, jog tik vienas Dievas gali mums padėti.

Nors Jo ir neregi, žinok, kad Jėzus viską pastebi tavo gyvenime. Jis tave stebi, kaip stebėjo apaštalus nuo kranto, pasirengęs ateiti į pagalbą. Palyginti su apaštalais, Jėzus yra netgi arčiau tavęs. Per Šventąją Dvasią Jėzus jau yra tavyje. Jis trokšta suteikti tau stiprybės, dvasios ir kūno sveikatos, ramybės ir kitų reikalingų dovanų. Tu – Jo vaikas, todėl prašyk Jį pagalbos. Nurimę savo širdyje, išgirsime Jį sakant: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Viešpatie Jėzau, padėk man įgauti drąsos. Negaliu to padaryti vienas. Atsiųsk man savo Dvasią, kad galėčiau vaikščioti Tavo tiesoje, meilėje ir stiprybėje. Jėzau, pasitikiu Tavimi!

1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10–13


Ketvirtadienis, sausio 9

1 Jn 4, 19 – 5, 4

Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4, 20).

Su nepajudinama logika Jonas išdėsto krikščioniškosios žinios esmę: mylėti Dievą reiškia mylėti vieniems kitus. Dažnai mėginame sušvelninti šiuos žodžius sakydami: „Na, aš niekam nejaučiu neapykantos, taigi elgiuosi gerai.“

Vis dėlto neužtenka vien pakęsti. Mūsų tikslas – degti meile. Ar yra toks žmogus, kuris nuolat tave siutina, kurį vargiai pakenti? Galbūt yra tave erzinančių žmonių, kurių iš paskutiniųjų vengi? Ar pakęsti nelengvo būdo ar mums neprielankius žmones tikrai yra krikščioniškos meilės viršūnė? Žinoma, ne! Dievas trokšta, kad mes ne tik pakęstume žmones, bet ir mylėtume juos. Dievas trokšta, kad taptume tokie, kaip Jis: iš visų jėgų mėgintume mylėti, nepaisydami akivaizdžių kito žmogaus charakterio trūkumų, silpnybių ir net nuodėmių. Viešpats mus kviečia įžvelgti gėrį ir grožį kiekviename žmoguje. Juk kiekvienas žmogus yra Jo gėrio ir grožio atspindys. Visi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Ko reikia tokiai meilės nuostatai įgyti? Kantrybė, savęs pažinimas, nuolankumas – visa tai yra svarbu. Bet esmingiausia ir svarbiausia yra gailestingoji meilė. Iš tiesų galima sakyti, jog meilė neįmani be gebėjimo atleisti. Juk visi mes esame nuodėmingos, netobulos būtybės. Visi vienas kitą žeidžiame trukdydami skleistis meilei.

Ar nori vis labiau mylėti? Tada atleisk. Būk kaip Jėzus, kuris myli tave nepaisydamas tavo nuodėmės. Būk kaip sūnaus palaidūno tėvas, pirmas išbėgęs apkabinti savo vaiko. Ypač skausmingomis aplinkybėmis prisimink, kad net mažiausias žingsnelis atleidimo link gali apsaugoti nuo daugybės baimės, apmaudo ir nerimo valandų. Tiesiog ženk po vieną žingsnį ir nustebsi, kad taip toli gali nueiti. Toli, nes tavyje gyvena Kristus, gydantis ir atkuriantis gebėjimą mylėti.

Viešpatie Jėzau, dėkoju už man liejamą gailestingumą ir meilę. Padėk man matyti žmones Tavo akimis. Viešpatie, trokštu būti toks kaip Tu!

Ps 72, 1–2. 14–15. 17; Lk 4, 14–22


Penktadienis, sausio 10

Lk 5, 12–16

Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų! (Lk 5, 12)

Drovėdamasis savo raupsais nusėto kūno žmogus puolė Jėzui po kojų. Jis žinojo, kad jei yra bent lašelis vilties būti išgydytam, Jėzus tai padarys. Minia iš jo juoksis? Reikalaus eiti šalin, kol dar nėra „švarus“? Nesvarbu. Jis bet kokia kaina norėjo prieiti prie šio mokytojo. Jėzus nedvejodamas apmalšino vargšo baimę ir gėdą. „Žinoma, aš noriu tave išgydyti!“ Tą akimirką šio žmogaus gyvenimas buvo perkeistas. Ne tik jo kūnas išgijo, bet sugrįžo ir viltis. Jis patyrė, kad Dievas jo neatstūmė, bet visuomet mylėjo.

Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kur kalbama apie Jėzaus užuojautą ir meilę. Skaitydami jas tarsi girdime Jėzaus balsą: „Aš noriu tave išgydyti. Ateik pas mane.“ Melsdamiesi patirsime Jo prisilietimą, nes Jis geriausiai žino, kas mumyse – mūsų dvasioje, prote bei kūne – turi išgyti.

Be to, į Jėzų galime kreiptis daugel kartų. Taip vis labiau atsiveriame Jo prisilietimui, Jo perkeičiančiai galiai bei suvokiame, kad Jis yra šalia mūsų. Jis išlaisvins mūsų širdis džiaugtis, netgi jei būsime prislėgti sunkumų ar išbandymų. Jis pripildys mus užuojautos ir savo beribe meile stiprins mūsų tikėjimą. Tuomet mūsų baimes nustelbs augantis pasitikėjimas Kristumi. Jis padės mums labiau atsiverti Šventajai Dvasiai. Tada neištversime nekalbėję kitiems apie mus išgydžiusią Jėzaus meilę, malonę bei rūpestį.

Jėzus girdi mus ir atsiliepia į visas mūsų maldas. Tai tiesa! Galime ilgai nesuvokti Jo veikimo mumyse, bet tai nepaneigia, kad Jis visuomet yra su mumis. Tad neabejodami atiduokime Jam savo kūną, širdį bei visas savo patirtis. Jėzus nori apreikšti mums savo beribę meilę, todėl kad ir į kokią situaciją patektume, Jis mokys mus, padės mums suvokti Jo planą bei troškimus. Tad netgi jausdamiesi raupsuoti dėl savo nuodėmių nesidrovėkime pulti Jėzui po kojomis. Jis mūsų neapvils.

Jėzau, Tu visados esi gailestingas ir kupinas užuojautos. Šaukiuosi Tavęs, nes esi patikimas ir ištikimas. Kviečiu Tave į savo gyvenimą. Gydyk mane ir pripildyk vilties.

Ps 147, 12–15. 19–20; 1 Jn 5, 5–13