Meditacijos
Šeštadienis, kovo 1
Sir 17, 1–15
Padarė juos pagal savo paveikslą. (Sir 17, 3)
Kai buvome maži, tikriausiai ne sykį girdėjome sakant: „Tavo nosytė kaip tėvelio, akys – rudos kaip močiutės, o smakras – visai kaip brolio.“ Kartais artimieji įžvelgdavo ir charakterio panašumų: „Elgiesi kaip tėtis, kai jis buvo tavo metų!“ Tačiau ar žinai, kad žmogus panašus ne tik į savo biologinius tėvus, bet ir į savo dangiškąjį Tėvą? Siracido knyga primena mums Pradžios knygos pasakojimą apie žmogaus sukūrimą, parodo, kad mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą iki savo esybės gelmių.
Kiekvienas žmogus – savita asmenybė, bet kai ką esame paveldėję iš tėčio ir mamos ar net tolesnių protėvių, o toji genetinė informacija įrašyta mūsų DNR. Tačiau tai dar ne viskas. Yra ne tik biologinis paveldimumas, turime ir dvasinį DNR, rodantį, kad esame ne tik kūniškos, bet sykiu ir dvasinės būtybės. Tas dvasinis panašumas į Tėvą atsiskleidžia per mūsų smalsumą, kūrybiškumą ir išradingumą. Dievas davė mums akis ir ausis, kad galėtume Jį atrasti savo pojūčiais ir bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Davė kūrybingą širdį, kad dalyvautume Jo kūryboje ir kaip Jis kurtume, tvarkytume ir saugotume. Ir nuo mažens išmokome pajusti, kas gera ir kas bloga, nes Tėvas mums dovanojo sąžinę.
Vienintelis skirtumas tarp Dievo ir mūsų: Jis – amžinas, mes – fiziškai laikini. Ir dar – be galo prisirišę prie žemiškojo pasaulio, prie savo laikinumo. Gavę iš Tėvo galią „valdyti viską žemėje“ (Sir 17, 2) ir žinodami, kad mūsų buvimas čia trumpas, kartais pasiduodame pagundai vartoti viską iki dugno, pamirštame, kad pasaulis su mumis nesibaigia, jame turės gyventi būsimos kartos. Jei elgsimės pagal principą: „Po manęs nors ir tvanas“, nejučiomis ir pasaulio pabaigą priartinsime.
Dievas mus kuria amžinybei, mums yra pastatyti namai danguje. Kiekvienam yra skirta misija ir paveldas. „Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2). Ar trokšti pamatyti, kas būsi? Jau šiandien gali ragauti amžinybės, atspindėti Tėvo grožį, šventumą ir šlovę. Nebijok, pasitikėk ir džiaukis kartu su kitais tikėjimo broliais ir sesėmis.
Tėve, padėk man pamatyti, koks esu į Tave panašus.
Ps 103, 13–18; Mk 10, 13–16
Sekmadienis, kovo 2
Sir 27, 4–7
Medžio vaisiai atskleidžia, kaip juo buvo rūpintasi. (Sir 27, 6)
Įsigijęs sodą ar sodybą žmogus tvarko aplinką, sodina vaismedžius. Juk gera nusiskinti obuolį ar kriaušę iš savo sodo. Tačiau derlius ne visada atitinka lūkesčius. Kodėl? Viena vertus, tiek ūkininkas, tiek sodininkas mėgėjas yra priklausomas nuo klimato sąlygų. Pavasario šalnos vaismedžiams pridaro daug žalos, nuostolių atneša kruša ar gūsingas uraganinis vėjas. Tačiau šeimininko rūpestis, kruopščiai paruošta dirva bent iš dalies nusveria neigiamų aplinkos sąlygų poveikį.
Jėzaus žodžiai iš Evangelijos pagal Luką – Siracido įžvalgų aidas. Jėzus, tarsi Senojo Testamento išminčius, savo mokiniams aiškina: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44). „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16). Medį pažinsi iš vaisių, o žmogų? Iš kalbų, kurios atskleidžia širdies polinkius. Mūsų sodas širdyje, ir iš ten, iš širdies lobyno imame arba gera, arba bloga.
Tad šiandien gali klausti savęs: ko galiu pripildyti savo širdį? Kuo tręšti pasodintą Dievo Žodį? Kaip turėčiau ravėti žemę aplink sodinukus, kuo ją išpurenti? Vienas iš aiškių ir galimų atsakymų – malda, kuri leidžia įsišaknyti Viešpatyje, ir mintinai išmoktos Rašto eilutės, kurios sukuria palankią malonės ir tikėjimo aplinką, kad žmogus duotų vaisių.
Tačiau stenkis darbuotis ne vienas, pasikviesk talkos – brolių ir sesių Kristuje. Dalydamiesi tikėjimo liudijimu, ištiesdami vienas kitam pagalbos ranką, maitinsite vienas kitą ir vaisių pintinė bus pilnesnė. Nepadėk jos į tamsų rūsį, dalykis su kitais, nes kitaip supus ir nebus naudos nei kitiems, nei tau pačiam. Dalysiesi – pamatysi, kaip Dievo malonė viską pagausins.
Viešpatie, padėk man puoselėti savo širdies sodą ir nešti gerų bei gausių vaisių!
Ps 92, 2–3. 13–16; 1 Kor 15, 54–58; Lk 6, 39–45
Pirmadienis, kovo 3
Mk 10, 17–27
Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė. (Mk 10, 22)
Kaip sukurti gerą istoriją, pagavų pasakojimą? Sėkmę lemia daug veiksnių, o pagrindinis veikėjas – vienas iš jų. Nuo šio personažo priimtų sprendimų keičiasi ne tik jo paties, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimas. Prisimink Hamletą, Heklberį Finą ar hobitą Frodą Beginsą iš Žiedų valdovo! Pagrindinis evangelijų veikėjas – Jėzus, tačiau Jis ne visuomet nori atkreipti dėmesį į save ir į centrą stato kitus: vyrą padžiūvusia ranka, kraujoplūdžiu sergančią moterį... Šioje Evangelijos ištraukoje pagrindiniu veikėju tampa turtingas jaunuolis.
Jis pribėga prie Jėzaus su klausimu apie gyvenimo prasmę, apie tai, kaip laimėti amžinybę. Šis jaunuolis beveik tobulai laikosi Dievo įsakymų ir jaučia, kad jam beveik nieko netrūksta, Mokytojas brūktels paskutinį tobulumo potepį ir jaunuolis galės ramia širdimi laukti amžinybės. Jėzus patvirtina, kad jam iš tiesų trūksta vienintelio dalyko: „Eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Jaunuolis apsidžiaugė? Ne. „Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“ (Mk 10, 22).
Jėzus kiekvieną iš mūsų kviečia sekti Juo, tačiau realiame gyvenime tai vyksta ne tokiomis įspūdingomis aplinkybėmis. Kasdien mums tenka priimti sprendimus darant nedidelius, gal net nesvarbius pasirinkimus, bet kaip tik tokiais atvejais patikrinama mūsų ištikimybė ir ar laikomės evangelinių vertybių. Kartais savo elgesiu galime džiaugtis ir didžiuotis, nes pasielgėme, kaip dera Dievo vaikui. Bet dažniau mūsų veidas apniunka, supratus, kad galėjome pasielgti kitaip.
Jėzus nulydėjo jaunuolį akimis. Ar Jo žvilgsnis pasikeitė? Gal mintyse tarstelėjo: „Nenaudėlis“? Tikrai ne. Jėzaus žvilgsnis išliko meilus, tik gal sumišęs su užuojauta ir gailesčiu. Taip tėvas žiūri į vaiką, kuris renkasi mažesnį gėrį vietoj didesnio. Taip Jėzus žvelgia į tave ir mane, kai netinkamai apsisprendžiame: žvelgia su meile ir viltimi, kad kitą sykį pasirinksime geriau. Dievui nėra negalimų dalykų, tad nenusiminkime neišlaikę egzamino. Jis duoda antrą progą ir kasdien kviečia: „Sek paskui mane.“
Viešpatie, trokštu sugrįžti į Tavo artumą, noriu sekti Tavimi.
Sir 17, 24–29; Ps 32, 1–2. 5–7
Antradienis, kovo 4
ŠV. KAZIMIERAS, LIETUVOS GLOBĖJAS
Jn 15, 9–17
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. (Jn 15, 14)
Jėzų, pradėjusį viešąją veiklą, nuo pat pradžių sekiojo žmonės. Apaštalai, platesnis mokinių ratas, moterys, kurios šelpė juos savo turtu, žmonės, varginami įvairių ligų bei demonų, smalsuoliai ir piktavaliai. Jis pats pasirinko artimiausius bendradarbius, viską jiems paskelbė, ką buvo girdėjęs iš savo Tėvo (plg. Jn 15, 15). Kiekvienam skyrė dalį savo misijoje, kad pratęstų Jo darbą, ir... įsakė „vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 17).
Ta misija vykdoma iki pasaulio pabaigos, „Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20). Per visus krikščionybės šimtmečius Geroji Naujiena sklido po pasaulį, nešama misionierių, sudygo laistoma kankinių krauju ir davė gausių vaisių. Dievas nuo seno ragino žmones: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 1).
Turbūt nesuklysime pasakę, kad ryškiausią šventumo aureolę uždeda meilė, nuolankumas ir tarnystė artimui. Pirmąsias šventumo pamokas gauname savo šeimoje, tad nieko neturėtų stebinti gerų tėvų gerus darbus tęsiantys vaikai.
Šiandien minėdami karalaičio Kazimiero, Lietuvos globėjo, iškilmę klausiame: ar lengva tapti šventam rūmų aplinkoje? Ar lengva, turint valdžią, turtus, politinę įtaką, į savo gyvenimo centrą statyti Viešpatį? Tikriausiai ne. Šv. Kazimieras neprisirišo prie žemiškųjų vertybių, mokėjo teisingai naudotis visomis gėrybėmis tiek, kiek tai padėjo jam siekti galutinio tikslo – Dievą garbinti, šlovinti ir Jam tarnauti. Jis be sąžinės graužaties atmesdavo visa, kas tam trukdė.
Kazimiero širdyje buvo išlieta tiek meilės, „kad jam nebuvo nieko maloniau ir nieko geidžiamiau negu dalyti ne tik tai, kas nuosava, bet ir visą save atiduoti Kristaus vargšams, keliauninkams, belaisviams ir kenčiantiems žmonėms ir dosniai juos šelpti. <...> Norėjo verčiau būti tarp romiųjų ir turinčių vargdienio dvasią <...> negu tarp šio pasaulio galingųjų. <...> Skaistus gyveno iki pat pabaigos ir skaistus pasitiko paskutinę savo dieną“ (iš šventojo Kazimiero Gyvenimo).
Šventasis Kazimierai, melski už mus.
Kun 19, 1–2, 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14
Trečiadienis, kovo 5
PELENŲ TREČIADIENIS
Mt 6, 1–6. 16–18
Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mt 6, 18)
„Ko atsižadėsi per Gavėnią?“ – tai klausimas, kurį Gavėnios pradžioje sau ar kitiems užduoda dažnas katalikas. Galimybių ir pasirinkimų maldai, pasninkui ir išmaldai šiais laikais tikrai daug. Jėzus žadėjo: „Vargšų jūs visada turėsite.“
Tad gal šiemet neklauskime savęs, ko atsižadėsime, ką darysime, verčiau klauskime – kodėl. Koks mūsų Gavėnios praktikų siekis ir tikslas? Ar jų imamės norėdami „kompensuoti“ savo aplaidumą maldoje per likusias 325 dienas? Galbūt gerais darbais siekiame „užsidirbti taškų“, pasirodyti geresni nei iš tiesų esame? Pasninkaudami siekiame tobulų kūno formų?
Jėzus Kalno pamoksle perspėja savo klausytojus melstis, pasninkauti ar išmaldą dalyti nesiafišuojant, nesigarsinant, ne tam, kad padarytų įspūdį kitiems žmonėms. Pagyros ar dėkingumo žodžiai, susižavėję žmonių žvilgsniai – šiame gyvenime gautas užmokestis, čia susikrauti lobiai, kurių į amžinybę nenusinešime. Žmonių palankumas irgi ne amžinas, pavydo kirminas jį greitai pagraužia. Sakysi, kad kai niekas ačiū nepasako, dingsta bet koks troškimas daryti gera. Patikėk, Dievas nesileis pralenkiamas dosnumu: Jis su kaupu dovanos savo malonę, ramybę, artumą.
Svarbu sutelkti dėmesį į tai, kam ir dėl ko darai gera ar ko nors atsižadi. Tada nesureikšminsi savęs, priimsi galimybę paaukoti Viešpačiui ir savo silpnumą, tebus jis tau proga dar sykį pripažinti, kad be Jo malonės – nė iš vietos.
Gavėnios pasiryžimai ir pastangos jų laikytis tebus priemonė „taisyti kelius Viešpačiui“. Jie pavasarį tokie pažliugę būna. Jei mūsų širdys buvo paliestos dvasinio įšalo, Dievas tesuminkštins jas savo meile, gailestingumu ir malone.
Viešpatie, palik man tik savo meilę.
Jl 2, 12–18; Ps 51, 3–6. 12–14. 17; 2 Kor 5, 20 – 6, 2
Ketvirtadienis, kovo 6
Lk 9, 22–25
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. (Lk 9, 23)
Pavakarys. Po darbo dienos prie kompiuterio ekrano biure ar sunkios pamainos įmonėje ne kiekvienas skuba namo, kur galės atsipūsti ir pailsėti. Vieni – į baseiną, kiti į sporto salę. Kilnoja svarmenis, mina treniruoklius, užsiima kūno rengyba. Prakaituoja, gaudo kvapą, kartais veidą iškreipia skausminga grimasa. Ar bent vienas šypsosi? Vargu... Tai kam mokėti pinigus už tai, kas neteikia jokio malonumo? Kvailas klausimas, tiesa? Visa tai žmonės daro suprasdami, kad ilgainiui treniruotės duos naudos: pagerės sveikata, atsiras energijos siekti užsibrėžtų tikslų.
Jėzus savo klausytojus kviečia palaikyti dvasinę formą: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Treniruotė – sunkus dalykas. Kryžius – dar sunkesnis: jį nešantis turi išeiti iš savo komforto zonos. Norėdami laimėti ginčą, išeiname iš komforto zonos ir nusileidžiame, nors jaučiamės teisūs. Naršydami socialiniuose tinkluose, bandome nepasiduoti pavydui ir pagundai lygintis su kitais. Kopiame į Kalvariją ne pačiu lengviausiu keliu, „treniruojamės“ rinkdamiesi siauresnį taką, kuriuo eidami gausime daugiau naudos, didesnių malonių.
Deja, daug kas sako, kad neapsimoka sekti Jėzų, tas kelias per daug nepatogus, o nedorėliams labiau sekasi gyvenime. Tokiam patartina dažniau skaityti psalmes, kuriose sugretinamas teisiųjų ir nedorėlių likimas: „Viešpats globoja teisiųjų kelią, o piktadariai į pražūtį eina“ (Ps 1, 6). Ar nori būti vėjo blaškomais pelais ar medžiu, įleidusiu šaknis į gyvybės versmę, nenumetančiu lapų net per didžiausią sausrą?
Mūsų kasdienybėje kryžių galima rasti ant kiekvieno kampo. Ir neieškokime nei lengvesnio, nei sunkesnio, imkime tą, kurį mums duoda Viešpats... Gal tas kryžius – piktas kaimyno žodis, į kurį atsiliepsi šypsena ir palaiminimu: „Gražios dienos, sėkmės darbuose.“ Jėzus padės tau jį nešti.
Viešpatie Jėzau, mokyk mane kantriai nešti savo kryžių, o suklupus suteik jėgų atsikelti.
Įst 30, 15–20; Ps 1, 1–4. 6
Penktadienis, kovo 7
Iz 58, 1–9
Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? (Iz 58, 3)
Izraelitai tais tolimais laikais išoriškai buvo labai pamaldūs: gal iš tradicijos, gal tiesiog prisimindami Dievo veikimą protėvių gyvenime, o gal iš noro užsitikrinti geresnę amžinybę ir Dievo palankumą. Praeityje Dievas buvo artimas išrinktajai tautai, laimino ją, o kas nutiko dabar? Izraelitai nusiminę, nes jie daro visa, ko reikalauja Įstatymas, – pasninkauja, aukoja aukas, vykdo savo religines priedermes, bet iš Dievo negauna jokios atmokos, kurios taip troško ir tikėjosi. Tad gal nė neverta stengtis, gyvenkime, kaip išeina, jei Dievui tai nerūpi.
Gal ir tu pagauni save taip galvojant? Žmogiško ir pasaulietiško mąstymo lygmeniu patiriame pagundą pasninką vertinti kaip būdą patraukti Dievo dėmesį ar pelnyti Jo malonę. Jei „varginsime save“, Dievas į tai „atsižvelgs“ ir proporcingai už tai atlygins. Tačiau pasninkas nėra mūsų koziris derybose su Dievu! Jis tikrai neprivers Viešpaties mus mylėti labiau nei dabar. Dievas jau myli mus labiau, nei mes galime įsivaizduoti.
Pasninkaujame ne tam, kad perkeistume Dievą. Jis visada toks pats ir niekada nesikeičia. Pasninkas turi perkeisti mus. Per pasninką – ar bet kurią kitą savimaršos formą – mes prisiliečiame prie Kristaus kančios, paragaujame jos kartybės ir vidujai pajuntame, ką Jis iškentė ant kryžiaus dėl mūsų. Žmogus gali nutraukti pasninką kada nori. Jėzus, jei būtų panorėjęs, galėjo bet kurią akimirką sustabdyti savo kančią. Jis to nepadarė, nes per daug mus mylėjo. Jis buvo pasiryžęs tą meilę parodyti iki galo, kad mus išgelbėtų iš nuodėmės kalėjimo.
Pats Jėzus pasninką sieja su savo būsimąja mirtimi: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus“ (Mt 9, 15). Pasninkas yra gedulo ir liūdesio ženklas. Kai Jėzaus regimuoju būdu nebus su mokiniais, kai jie supras, kokią žalą jų nuodėmė ir pasaulio nuodėmė padarė Jam, jie pasninkaus ir atgailaus. Stengsis išsižadėti savęs, kad galėtų eiti ten, kur eina Jis.
Jėzau, padėk man numirti sau, kad išmokčiau nešti kryžių kartu su Tavimi.
Ps 51, 3–6. 18–19; Mt 9, 14–15
Šeštadienis, kovo 8
Lk 5, 27–32
Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais? (Lk 5, 30)
Fariziejai uoliai laikėsi Mozės Įstatymo reikalavimų. Niekas negalėjo jų kaltinti aplaidumu, paviršutiniškumu, jie troško gyventi teisiai ir šventai, patikti Dievui. Bet trokšdami šventumo ir apeiginio švarumo fariziejai atsiribojo nuo tų tautiečių, kurie buvo ne tokie pamaldūs ir šventi. Jėzus, nevengęs sėsti prie vieno stalo su „nusidėjėliais“, jiems atrodė įtartinas (plg. Lk 5, 30).
Kodėl Jis taip elgėsi? Nejaugi nesuprato, kad tokiu draugiškumu muitininkams ir laisvo elgesio moterims provokuoja religinius tautos vadovus ir rizikuoja savo gyvybe? Jėzus viską žinojo! Tačiau Evangelija nėra žinia, skirta vien išrinktiesiems. Gerąja Naujiena turi būti dalijamasi, ji turi būti skelbiama visiems, kurie tik nori ją išgirsti.
Tai pamoka mums visiems, nes pernelyg lengvai susikuriame mielų tarpusavio santykių ratą parapijoje, kaimynystėje ar darbovietėje ir stengiamės, kad ten būtų kuo mažiau „kitokių“, kurių pažiūros ar išvaizda mums nepriimtina. Popiežius Pranciškus kviečia neužsisklęsti: „Iškeliaukime visiems pasiūlyti Jėzaus Kristaus gyvenimo. <...> Jei kas nors mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti <...>, tai tik daugybė mūsų brolių, gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos <...>, be gyvenimo prasmės horizonto“ (Evangelii Gaudium, 49).
Kaip mes galime atnešti jiems Kristaus draugystę? Mokydami tikėjimo tiesų? Vargu... Skatindami eiti išpažinties ar atgailauti? Tokius paraginimus dažnas praleis pro ausis. Jėzus savo pavyzdžiu rodo, kad Gerąją Naujieną, Dievo gailestingumą įmanoma skelbti paprasčiausiai būnant šalia, sėdint prie bendro stalo su „muitininkais ir nusidėjėliais“.
Ar pabandysi? Užkalbinsi kaimyną, su kuriuo niekas nenori kalbėtis. Pakviesi drauge išgerti puodelį kavos, padėsi sutvarkyti kiemą. Nusišypsok, pamojuok jaunuoliui, su kuriuo vis susitinki autobusų stotelėje ir kuris visada vienas. Pasimelsk už jį. Štai ten stovi moteris, ištiesusi ranką elgetauja. Pasidalyk su ja šiltu žodžiu, artimiausioje kavinaitėje kartu pasivaišinkite sultiniu. Paklausk jos vardo ir kitą sykį ištark: „Labas, kaip gyveni?“
Viešpatie, mokyk mane atverti širdį tiems, kurie man nėra mieli.
Iz 58, 9–14; Ps 86, 1–6
Sekmadienis, kovo 9
Lk 4, 1–13
Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona. (Lk 4, 3)
Velnias pabandė! Dykuma, Jėzus keturiasdešimt dienų išpasninkavęs buvo labai alkanas. Puiki proga paskatinti Jį pasirūpinti savimi, nes Tėvas Jo turbūt nemyli ir Juo nesirūpina. Ei, Jėzau, ko badmiriauji? Juk tu – Dievo Sūnus, va šitą akmenį paversk duona, ir nereikės alkti. Ar tu tikrai Dievo Sūnus? Tavyje nematyti dieviškumo, esi paprastas amatininkas. Žinai, ko reikia, kad aplink tave susirinktų minios? Įspūdingo įvykio! Šok nuo Šventyklos šelmens!
Pagundos buvo laiku ir vietoj, bet velnias vis tiek prašovė pro šalį. Jėzus perprato iškreiptą velnio logiką. Buvimas Dievo Sūnumi nėra susijęs su privilegijomis. Ši sūnystė negarantuoja, kad niekuomet nebūsi alkanas, kad paskui tave niekada nesekios įkyruoliai. Būti Dievo Sūnumi – tai būti panašiam į Tėvą: pasilenkti prie silpnojo ir jį pakelti, kiekvieną nesavanaudiškai mylėti, parodyti meilę iki galo, iki mirties ant kryžiaus.
Mes, pasak apaštalo ir evangelisto Jono, taip pat esame Dievo vaikai. Nesitikėkime, kad per Gavėnią piktasis paliks mus ramybėje (nebent visai apdrungsime). Jis gundys širdyje nešiotis nuoskaudą, skleisti paskalas apie kaimyną ar bendradarbį, sulaužyti Gavėnios pasiryžimus ar iš naujo užlipti ant tos pačios nuodėmės grėblio. Velnias meluos, kad Dievas nepasirūpins tavimi, tad tu privalai bet kokia kaina gauti tai, ko dabar nori.
Gera žinoti iš anksto, kad pagundų neišvengsi, problemų atsiras; tas žinojimas neturėtų vesti į nusiminimą, bet priešingai – stiprinti kūno ir sielos jėgas, kad metui atėjus galėtum pasipriešinti gundytojui, atpažintum jo balsą ir vytum šalin. Ar dažnai suabejoji Dievo gerumu, nori pateisinti savo silpnybes ir nuodėmes? Būk budrus, tos mintys ateina iš sielų priešo. Skubėk pas Jėzų, ieškok Jo pagalbos.
Jėzau, būk mano skydas ir jėga pagundų valandomis!
Įst 26, 4–10; Ps 91, 1–2. 10–15; Rom 10, 8–13
Pirmadienis, kovo 10
Mt 25, 31–46
Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome? (Mt 25, 44)
Mokinių galvos tikriausiai visiškai susisuko! Jėzaus pranašystės apie sunaikinimą laikų pabaigoje, palyginimai apie paskutinį teismą (plg. Mt 24, 3 – 25, 6) nebuvo guodžiantys, greičiau priešingai: nuo jų šiaušėsi plaukai! Ar įsivaizduoji save mokinių būryje, besiklausantį apokaliptinių Jėzaus pasakojimų? Mintys sukasi kaip padūkusios: Ką turėčiau daryti? Kaip galėsime išgyventi? Jėzus ne tik gąsdina: Jis ragina ieškoti Jo Veido mažutėliuose, stokojančiuose ir jais pasirūpinti.
Jėzus savo mokiniams ir mums sako, kad Dievas visus teis pagal tai, kaip įgyvendinome artimo meilės įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18). Jis atkreipia mūsų dėmesį į geruosius darbus kūnui: alkaną pamaitinti, keleivį priglausti, ligonį ir kalinį aplankyti. Jėzus taip glaudžiai tapatinasi su varguoliais, kad net vadina juos „broliais“: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Jėzus kasdien ateina pas tave ir pas mane kaip kenčiantis brolis ar sesė ir prašo pagalbos. Įsivaizduodamas Jėzų, galvodamas, ką Jis kalbėtų, šv. Augustinas rašo: „Argi tu nežinojai, kad mano mažutėliai stokojo, kai įkurdinau juos žemėje dėl tavęs ir paskyriau tavo prievaizdais, kad suneštų tavo geruosius darbus į mano lobyną. Bet tu nieko neįdėjai į jų delnus; dėl to nieko neradai mano akivaizdoje“ (18 homilija).
Gavėnios pradžioje visi stengiamės ir esame kupini ryžto atverti savo širdį Dievo malonei. Nėra geresnio būdo tą daryti, kaip paklusti Jėzaus žodžiams, nuskambantiems šios dienos Evangelijoje. Pirmiausia, pamatyti ne vargetą, bet Jėzų, atsidūrusį bėdoje. Antra, pasirūpinti tuo žmogumi ir taip patenkinti paties Jėzaus poreikius. Kartais užteks paduoti vandens ištroškusiam, ligoninėje aplankyti ne tik savo namiškį, bet ir pataisyti pagalvę jo palatos kaimynui. Kiek daug progų daryti gera! Jeigu gebėsime jomis pasinaudoti, kiekvieną kartą žingsnis po žingsnio priartėsime prie Viešpaties ir Jo Karalystės.
Šventoji Dvasia, padėk man pamatyti Jėzų kituose ir Juo pasirūpinti!
Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19, 8–10. 15
