Meditacijos
Šeštadienis, lapkričio 1
VISI ŠVENTIEJI
1 Jn 3, 1–3
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai. (1 Jn 3, 2)
Susitikę žmogų, norime susipažinti: pasakome savo vardą ir prisistatome. Paskiau savo ruožtu klausiame: „O kas jūs esate?“ Atsakymai būna įvairūs: „Esu namų šeimininkė.“ „Esu studentas.“ „Esu verslininkas.“ Kiti nurodys santykius: „Esu krepšininko N. tėtis.“ „Esu dainininkės K. dukra.“ „Esu gretimo miestelio parapijos klebonas.“ Tai svarbūs dalykai, daug ką pasakantys apie mus, bet šiandien šv. Jonas pateikia dar esmingesnį atsakymą į klausimą, kas mes esame.
„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ – rašo apaštalas savo bendruomenei (1 Jn 3, 1). Gali girdėti nuostabą ir susižavėjimą jo balse. Mes atrodome tokie mažiukai, palyginti su Dievu. Ne doruoliai, bet nusidėjėliai. Bet Dievas vis tiek malonėjo padaryti mus savo vaikais. Kodėl? Nes Jis tiesiog mus myli. Myli taip stipriai, taip aistringai, kad atidavė mums savo vienatinį Sūnų, kuris mus sutaikino su Tėvu ir leido mums tapti Jo namiškiais.
Per gyvenimą galbūt ne vieną kartą keisi profesiją, teks prisitaikyti prie bendradarbių, gal tave paliks antroji pusė, nusigręš vaikai. Bet tu visada būsi Dievo vaikas. Tai tavo gelminė savastis, o Tėvas tavęs tikrai neišsižadės.
Kuo visa tai siejasi su Visų Šventųjų iškilme? Labai daug kuo! Šiandien pagerbiame visus – ir žinomus, ir nežinomus – šventuosius. Visi tie vyrai ir visos tos moterys brangino neišdildomą žymę, kurią juose įspaudė Krikštas, puoselėjo Dievo vaikų savastį ir šventai gyveno. Jie įsikibo į Viešpatį ir tvirtai Jo laikėsi, nors dėl to turėjo atiduoti tai, kas jiems buvo be galo brangu – net savo gyvastį.
Tad šiandien pakartok sau: „Esu Dievo vaikas. Esu Kristaus numylėtinis.“ Pamąstyk: gal gali ir šventuoju tapti? Ir pasistenk!
Jėzau, dėkoju Tau, kad pašaukei mane būti šventą.
Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; Mt 5, 1–12
Sekmadienis, lapkričio 2
Mirusiųjų minėjimo diena, Vėlinės
Jn 6, 37–40
Mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, <...> bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. (Jn 6, 39)
Jėzus sako, jog atėjo į žemę vykdyti Tėvo valios: gelbėti žmonijos, o ne jos pasmerkti ir pražudyti. Dangiškasis Tėvas trokšta, kad „kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 40). Kiekvienas, kuris tiki Jėzų! Tėvas iš meilės mus sukūrė ir nori, kad ta meilė mus pervestų per amžinybės slenkstį. Dievas trokšta, kad kiekvienas būtų išgelbėtas. Šiandien, minėdami tuos, kurie pirma mūsų paliko pasaulį, su visa Bažnyčia meldžiame, kad šis Jo troškimas išsipildytų ir visos skaistykloje kenčiančios sielos būtų galiausiai priimtos į tobulą dangaus džiaugsmą.
Koks viltingas, padrąsinantis ir mums nesuvokiamas šis mūsų Tėvo gailestingumas! Jis taip mus myli ir atjaučia mūsų prigimties silpnumą, kad leidžia tiems, kurie „miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nėra pakankamai išskaistinti“, pereiti per nutyrinimo procesą po mirties: „jie skaistinami tol, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1030).
Dievas įvykdo tai, ką pažadėjo, tad turėkime vilties, kad nepražūsime nei mes, nei mums brangūs žmonės. „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5), – sako šv. Paulius. Ši viltis – ne tuščia, ji įsišaknijusi žinojime, jog Jėzus numirė ir prisikėlė, kad kiekvienas galėtų būti išgelbėtas (plg. Rom 5, 10).
Šiandien prašykime Dievo vilties. Tegul Jis primena apie savo amžinąją meilę ir šios žemės keleiviams, ir kenčiančios Bažnyčios nariams. Kai kunigas pakels Ostiją ir Taurę, dėkokime Viešpačiui už Sūnų ir tikėkime, kad Jis tikrai prikels mus „paskutiniąją dieną“. Esame palaiminti, nes tikime nematę (plg. Jn 20, 29).
Viešpatie Jėzau, pasaulio Gelbėtojau, visa mano viltis Tavyje!
Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11
Pirmadienis, lapkričio 3
Lk 14, 12–14
Būsi palaimintas, nes vargšai neturi kuo atsilyginti... (Lk 14, 14)
Žinia apie Jėzaus stebuklus ir mokymą sparčiai plito, ir vienas fariziejus pakvietė Jį pietų. Šeimininkas apskaičiavo, kad verta būti dosniam: galės pasididžiuoti prieš kitus tokiu garbingu svečiu, o kitą kartą sulauks kvietimo pietų ar vakarienės iš kaimynų. Įprastiniame puotos bruzdesyje rinkdamiesi pirmąsias vietas prie stalo, svečiai atidžiai stebėjo Jėzų. Jėzus stebėjo juos.
Matydamas vidines fariziejų nuostatas, Viešpats mėgina prabilti į jų sąžinę palyginimu ir pamokymais. Sako, verčiau sėskis į paskutinę vietą, tuomet atėjęs šeimininkas pasiūlys pasislinkti aukščiau, o jei atsisėsi pirmoje vietoje, gali tekti ją užleisti garbingesniam svečiui (plg. Lk 14, 8–10). Jėzus moko nesiekti žmonių palankumo, nepataikauti pasiturintiems, tad šeimininką ragina kelti vaišes dėl kilnesnių priežasčių: dalytis savo namų šiluma ir maisto gausa nesitikint jokio atlygio, neieškant asmeninės naudos. Dovanai gavęs, dovanai duok!
Išgirdęs Jėzaus žodžius, šeimininkas tikriausiai sumišo, nustebo: „Nekviesti nei draugų, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų?“ Turbūt ir tu nustebtum! Nes vargetas, našlaičius ar vienišus kaimynus dažniausiai pasikviečiam tik Kūčių vakarienės, gal dar Kalėdų pietų ar Velykų pusryčių. Tačiau tą darome ne dėl žemiško atlygio, bet atsiliepdami į Dievo meilę, išlietą mūsų širdyse. Niekada nepajėgsime atsilyginti Viešpačiui už Jo gailestingumą, bet galime tokią meilę ir gailestingumą parodyti tiems, kurie negalės atmokėti mums.
Jėzus neliepia mums nerengti vakarėlio draugams, nedraudžia pakviesti kartu pietauti giminių ar geradarių. Jis tik mūsų prašo savo svetingumu aprėpti ir tuos, kurie kitą dieną į svečius nepakvies. Progų tą daryti yra, tereikia apsidairyti aplink. Galiu parodyti svetingumą, išklausydamas ir paguosdamas kitą, palydėdamas pasiklydusį turistą. Dievas mato mūsų pastangas sukurti jaukią erdvę žmonėms, kurie nepajėgs atsilyginti. Mums atlygins Viešpats.
Viešpatie, padėk man šiandien nuoširdžiai pasirūpinti artimu.
Rom 11, 29–36; Ps 69, 30–31. 33–34. 36–37
Antradienis, lapkričio 4
Rom 12, 5–16
Meilė tebūna be veidmainystės. (Rom 12, 9)
Dievas mus besąlygiškai myli ir dosniai laimina. Tikriausiai ne sykį pajutai, kaip gera dalytis Jo palaiminimais ir dovanotais talentais su savo artimu. Draugai džiaugiasi, kai tu juos išklausai ir padedi atrasti problemos sprendimą. Kaimynams patinka, kai prie durų randa lauknešėlį su tavo keptais sausainiukais. Senyva teta nepaliauja dėkoti už sutaisytą vandens čiaupą.
Tačiau kartais mūsų geri norai, troškimas padėti lieka nesuprasti. Bičiulis atmeta duotą patarimą, kaimynė, gyrusi tavo sausainius, jais lesina balandžius. Tetos čiaupas kitą dieną dar labiau ima varvėti. Kokios emocijos įsiviešpatauja tavo širdyje? Nusivylimas savimi, baimė ar pyktis ant tų, kurie neįvertino tavo pastangų? Tokiose situacijose tikriausiai sunku neveidmainiškai, nuoširdžiai bendrauti.
Jėzus, labiausiai apdovanotas Asmuo, patyrė ne vieną nesusipratimą. Minios mielai klausydavosi šio įžvalgaus Mokytojo žodžių, bet ne vienas klausytojas juos klaidingai interpretuodavo arba iškraipydavo. Žmonės žavėjosi Jo stebuklais, bet buvo ir besipiktinančių jais – ypač tada, kai Jėzus gydydavo šabo dieną. Jis buvo įkvepiantis lyderis, bet mirė apleistas. Tačiau Viešpats niekada nepasidavė. Iš meilės tautai, o dar labiau iš didžios meilės Tėvui Jėzus neišsižadėjo savo pašaukimo.
Būtent į tokią pasiaukojančią meilę mus kviečia šv. Paulius. Jis ragina pernelyg nesirūpinti tuo, ką darome, tiesiog su pasitikėjimu naudotis savo talentais. Jie mums duoti, kad galėtume mylėti taip, kaip myli Jėzus. „Kas turi dovaną tarnauti, tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, o kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai“ (Rom 12, 7–8). Atpažink, kuo esi apdovanotas, ir veik. Daryk, ką sugebi!
Ir nesibaimink nesėkmių! Negatyvi reakcija į tavo pastangas parodyti meilę ir rūpestį nesumenkina tavęs. Prisimink, kad esi pašauktas ne dėl sėkmės. Dievas pašaukė tave vykdyti Jo valios: mylėti be išimčių ir be sąlygų. Ir būtent tada, kai reikalai klostosi ne taip, kaip norėtum, atsiveria didžiausia galimybė neveidmainiškai mylėti kitą.
Viešpatie, mokyk mane išmintingai naudotis Tavo dovanomis ir besąlygiškai mylėti.
Ps 131, 1–3; Lk 14, 15–24
Trečiadienis, lapkričio 5
Rom 13, 8–10
Meilė – įstatymo pilnatvė. (Rom 13, 10)
Koks yra pirmasis Dvasios vaisius, kurį apaštalas Paulius įvardija Laiško galatams 5, 22? Žinoma – meilė. Šis žodis padeda mums suprasti ir šios dienos pirmąjį skaitinį. Meilė, kaip sako apaštalas, yra „Įstatymo išpildymas“ (Naujasis ekumeninis vertimas, Rom 13, 10). Ar tai tiesa? Kaip meilė gali apimti Dievo įstatymų visumą? Tai įmanoma, veikiant trečiajam Švč. Trejybės Asmeniui – Šventajai Dvasiai.
Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą: į kiekvieną įsakymą dera atsiliepti meile, nes kiekvienas jų remiasi pašaukimu mylėti Dievą visa siela, visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save (plg. Mt 22, 37–40). Tokia meilė į pirmą vietą iškelia Kitą ir kitus. Ji – nesavanaudiška, pasiaukojanti ir nekelianti jokių sąlygų. Patys tikriausiai nesugebėtume taip mylėti, bet nepamirškime, kad visos gėrybės ir dovanos ateina iš aukštybių – „kaip iš saulės sklinda spinduliai, iš šaltinio teka vanduo“ (šv. Ignacas, Dvasinės pratybos, 237); mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (plg. 1 Jn 4, 10).
Liaudies išmintis sako: „Savi marškiniai arčiau kūno.“ Esame linkę pirmiausia pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais, apkabinti savo vaiką ir ištarti „myliu“ savo merginai ar vaikinui. Bet meilė yra ne jausmas – kai kas daugiau. Tai pasirinkimas daryti gera kitam, net tada, kai mums nelabai to norisi. Štai čia ir įsiterpia Šventoji Dvasia.
Kai neįsileidi į širdį pavydo minčių ar piktų žodžių, esi įkvėptas Dvasios. Kai ištveri savo pašaukime, nors esi gundomas iš jo pasitraukti, Šventoji Dvasia padeda mylėti Dievą ir vykdyti Jo valią. Kai skiri laiko maldai, kai sekmadienį dalyvauji Mišiose ir visą dieną padarai šeimos švente, Jo Dvasia moko tave mylėti juos taip, kaip Jis myli jus visus.
Taip kasdienėse situacijose Dvasia išlieja dievišką meilę tavo širdyje ir įgalina tave šia meile dalytis. Ji ugdo mūsų gebėjimą mylėti ir, jei esame atviri, imame rūpintis kitais, kaip Dievas rūpinasi mumis. Ne tik į draugus, bet ir į neprietelius žvelgiame pro Dvasios uždėtus meilės akinius. Keičiasi mūsų elgesys: pirmenybę teikiame kitų poreikiams, mokomės mylėti, kaip myli Viešpats. Mylėdami įvykdome įsakymą.
Šventoji Dvasia, sustiprink mano meilę tiems, kurie yra šalia!
Ps 112, 1–2. 4–5. 9; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 6
Lk 15, 1–10
Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi. (Lk 15, 9)
Kaip keista, kad tiek pastangų dedama ir tiek džiaugsmo patiriama dėl vienos rastos monetos ar vienos avies! Keista ne todėl, kad tie pamesti dalykai būtų beverčiai. Ir pinigėlis, ir juo labiau avis turi savo vertę. Bet Jėzaus papasakotuose palyginimuose savininkai prarastus dalykus pervertina. Ypač stulbina moteris, pametusi itin smulkią monetą. Atrodo, kad savininkai tuos daiktus brangina vien todėl, kad šie jiems priklauso.
Į ką Jėzus bando atkreipti mūsų dėmesį? Ko gero, Jis nori pasakyti, kad Dievas yra vienintelis, žinantis mūsų tikrąją vertę. Fariziejai ir Rašto aiškintojai murma, kad Jėzus „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2). Mokytojas pasako du palyginimus, kuriais apgina tokių nusidėjėlių vertingumą. Kaip toji paklydusi avis, mes, nusidėjėliai, esame Dievui svarbūs ne dėl savo nuopelnų, bet kad priklausome Jam ir Jis mus myli. Palaiminimą ir atlygį gaus tie, kas apsispręs grįžti ir vėl Jam priklausyti, kaip grįžta pas tėvus iš namų pabėgęs vaikas, paragavęs savarankiško gyvenimo. Dėl sugrįžusio visi džiūgauja neapsakomu džiaugsmu.
Mums sunku įsivaizduoti, kiek daug mes reiškiame Dievui. Kai kontempliuojame savininko džiugesį, suradus pražuvėlę avį, kai stebime, kaip džiaugiasi moteris, radusi pamestą drachmą, matome kai ką daugiau nei tik atkurtą teisingumą – džiaugsmas liejasi per kraštus. Suradau, ką pamečiau! Dievas reaguoja kaip laimingi šeimininkai: džiaugiasi sugrįžėliu ne vienas, sukviečia į džiaugsmo puotą visus angelus ir šventuosius (plg. Lk 15, 7. 10).
Žmogus skirtingai vertina „nusidėjėlius“ ir „šventuosius“, lipdo jiems tam tikras etiketes. Dievas myli kiekvieną ne dėl mūsų gerų darbų, bet dėl savo gerumo. Pasaulyje ribotą vertę turinti moneta kelia mūsų žvilgsnį į mylinčio Tėvo veidą: Jis mus sukūrė, mes esame Jo.
Priklausydami Dievui vienijamės su Jo džiaugsmu. Ši džiugi bendrystė – gyvenimo pilnatvė; dėl jos verta daryti atgailą, atsiversti ir grįžti. Vienintelis troškimas – „Viešpaties žavumu gėrėtis“ (Ps 27, 4) ir išgirsti, kaip Jis tave vertina.
Dėkoju Tau, Viešpatie, už džiaugsmą gyventi Tavo prieglobstyje.
Rom 14, 7–12; Ps 27, 1. 4. 13–14
Penktadienis, lapkričio 7
Rom 15, 14–21
Esu tikras, kad esate kupini gerumo. (Rom 15, 14)
Visada trokštąs pasiekti žmones Evangelijos žinia, Paulius drąsiai tikėjosi romiečių krikščionių pagalbos ne tik malda, bet ir finansiniais ištekliais. Dar nespėjęs jų susitikti apaštalas apeliavo į jų gerumą, prašydamas padėti. Paulius nepažinojo šios bendruomenės, bet visiškai pasitikėjo, kad jų santykis su Viešpačiu yra stiprus ir dėl to jie noriai padės jam įgyvendinti misijų užmojus.
Paulius, kaip ir šių dienų konvertitai, aktyviai ir drąsiai skleidė Evangeliją. Jo pavyzdžiu sekė kiti misionieriai ir pamažu krikščionybė pasiekė net tolimus Rytų kraštus: Indiją, Kiniją, Japoniją. Šiandien siūlome susipažinti su vienu XIX amžiaus kankinių – šv. Wu Guosheng (1768–1814).
Jis buvo užeigos namų savininkas, negodus pelno, gerbiamas vietos gyventojų už teisingumą, rūpinimąsi vargšais. Kai jo užeigoje apsistojęs pasaulietis katalikas pasidalijo Gerąja Naujiena apie Jėzų, Wu iškart ją priėmė ir įtikėjęs „perlenkė lazdą“ – ėmė piršti Jėzų kiekvienam svečiui, nors pats dar nebuvo pakrikštytas. Ne iš blogos valios, tik iš begalinio uolumo.
Sužinojęs apie tokį uolų „evangelizuotoją“ į Longpiną atvyko tėvas Luo Madi. Šis kunigas pajuto gerą Wu valią, imlumą Dvasios įkvėpimams ir susidraugavęs su juo pakvietė į Sičuaną susipažinti su kitais katalikais ir švelnesniais evangelizacijos metodais. Wu ten nuvyko 1795 m. Pamatęs, kaip skleidžia tikėjimą kiti katalikai, jis pripažino, kad jo radikalumas buvo nederamas, ir pakeitė savo elgesį. Kitais metais buvo pakrikštytas (gavo Petro vardą) ir grįžo į gimtąjį miestelį Longpiną.
Petras Wu Guosheng aktyviai įsitraukė į vietos bendruomenės evangelizaciją ir Viešpačiui laimėjo apie 600 žmonių. 1814 metais kilo nauja krikščionių persekiojimo banga; balandžio mėnesį Petras Wu buvo įmestas į kalėjimą, kur maldomis ir giesmėmis stiprino kalinių dvasią, laiškais drąsino laisvėje likusią žmoną. Lapkričio 7 d., atsisakęs mindžioti kryžių, buvo uždusintas ant kryžiaus. Kanonizuotas 2000 metais.
Šventoji Dvasia paprastą ir silpną žmogų padaro narsiu Dievo liudytoju. Ir tavo širdyje Ji gali įpūsti meilės liepsnelę. Šaukis Jos kasdien, leisk Jai vesti tave šventumo keliu.
Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mane savo galios ir džiaugsmo!
Ps 98, 1–4; Lk 16, 1–8
Šeštadienis, vasario 8
Rom 16, 3–9. 16. 22–27
Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje... (Rom 16, 9)
Jeigu skaitytume šią laiško ištrauką nežinodami, kas yra Paulius ir kas tie romiečiai, galėtume manyti, kad Paulius yra geras vadybininkas. Jis išvardija geriausius „darbuotojus“ ir pagerbia juos už gerą darbą, kurį jie daro. Tačiau jis yra apaštalas, ir viskas, ką daro, kyla iš troškimo statyti, kurti Bažnyčią. Tai atsispindi ir Laiško romiečiams pabaigoje.
Paulius žvelgia į kiekvieną tikintįjį, kaip į nepakartojamą, ypatingą ir Dievo branginamą kūrinį. Ar jis galėtų susilaikyti nešlovinęs Viešpaties už visus šiuos žmones – dovaną Bažnyčiai? Ar galėtų neskatinti jų su tokia pačia meile ir pagarba priimti kitą?
Dievas pažįsta mus iki kaulų smegenų. Jis mato ir mūsų nuodėmes, ir mumyse slypintį gėrio potencialą: mato žmogų, kuriuo galime tapti. Jis pastebi mūsų pozityvų indėlį į Kristaus Kūną – Bažnyčią, mūsų pastangas dalytis Jo meile su tais, kurie yra šalia čia ir dabar. Ir Jis visu tuo džiaugiasi! Dievas elgiasi ne kaip vadybininkas, giria mus ne tam, kad išspaustų iš mūsų dar daugiau vaisių ir naudos. Jis tiesiog myli mus ir džiūgauja, kai į tą meilę atsiliepiame sunkiu darbu ir pastangomis.
Kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu mes panašiai žvelgtume į šalia esančius? Pamėgink valandėlei stabtelti ir prisiminti kai kuriuos savo parapijiečius. Ar gali įvardyti bent vieną atvejį, kai vienas ar kitas jų savo buvimu, dovanomis ar malda padėjo kitiems parapijiečiams? Už ką galėtum kiekvienam jų padėkoti?
Mišiose atkreipk ypatingą dėmesį į žmones, kurie ateina tarnauti Dievui ir bendruomenei: Mišių patarnautojus, šlovintojus, choristus, diakonus, skaitovus. Per juos tikėjimo broliai ir seserys pamato Kristaus veidą, pajunta Dievo Artumą. Per juos išsilieja Jo meilė, malonė ir gailestingumas. Jauti? Kaip šiandien norėtum ir galėtum jiems padėkoti? Gal perduosi savo kepto pyrago bažnyčios valytojai?
Viešpatie, atverk mano akis, kad pamatyčiau, kaip galingai Tu veiki kiekvieno žmogaus širdyje.
Ps 145, 2–5. 10–11; Lk 16, 9–15
Sekmadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9
Su mumis Galybių Viešpats. (Ps 46, 8)
Šv. Jono bazilika Laterane vardą gavo nuo Laterano kalvos, ant kurios ji stovi. Ši katedrinė Romos bažnyčia, dedikuota šv. Jonui Krikštytojui ir Jonui evangelistui, yra visos Bažnyčios ištvermingumo simbolis. Ji buvo pašventinta 324 metais, imperatoriui Konstantinui krikščionims suteikus tikėjimo laisvę. Laterano bazilika mums primena tvarią Dievo ištikimybę savo tautai. Iki šiol šie Dievo namai mums byloja: „Su mumis Galybių Viešpats, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė“ (Ps 46, 8).
Ne veltui ji vadinama visų bažnyčių Motina. Čia buvo pirmoji vieta, kur krikščionys galėjo viešai rinktis, nesibaimindami, kad juos persekios, ir liudyti Jėzaus realų buvimą švęsdami Eucharistiją. Iš čia Viešpats toliau „keliavo“, vienu metu būdamas ant visų pasaulio altorių, per kiekvienas šv. Mišias duonos ir vyno pavidalais. Jis ir šiandien taip kukliai ateina pas mus, trokšdamas būti su mumis mūsų kasdienybėje. Kokia guodžianti tikrovė ir dvasinis sustiprinimas srūva mums iš kiekvieno tabernakulio pasaulyje!
Nors sakoma, kad Dievas gyvena žmogaus širdyje, bet jos juk neišplėši, kitam neparodysi. Todėl ir stato žmonės šventoves, puošia jas kaip įmanydami, kad jos būtų mielos Jėzui ir mums primintų: Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Ir didingos katedros, ir kuklios kaimo bažnytėlės tabernakulis yra Jo buveinė tarp žmonių, ant kiekvieno altoriaus kasdien sudabartinama Kryžiaus auka.
Šiandien galime padėkoti Viešpačiui už visus nuostabius dalykus, kuriuos Jis padarė mums ir dėl mūsų. Labiausiai džiūgaukime, kad Jis mūsų nepaliko: Jėzus yra ir Laterano bazilikos, ir kaimo bažnyčios tabernakulyje. Atverkime Jam savo širdį, priimkime Jį ir adoruokime.
Jėzau, dėkoju Tau už Kūno ir Kraujo stiprybę. Tu esi mano tvirtovė, kurioje galiu būti saugus.
Ez 47, 1–2. 8–9. 12; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22
Pirmadienis, lapkričio 10
Išm 1, 1 –7
Dievas yra slapčiausių žmogaus minčių liudytojas, tikrai stebi jo širdį ir klausosi jo liežuvio. (Išm 1, 6)
Kokia trikdanti mintis! Dievas mato mūsų širdies gelmes, pastebi slapčiausias mintis. Kitaip sakant, Jo neįmanoma apgauti, nieko neįmanoma nuo Jo nuslėpti. Ar tai turėtų mus gąsdinti? Jokiu būdu! Žinojimas, kad Dievas mus taip aiškiai mato, turėtų mums teikti paguodos. Juk Jis viską žino apie mus ir vis tiek mus myli. Atliepiamoji psalmė tobulai perteikia šį slėpiningą skvarbaus Dievo regėjimo ir Jo neblėstančios meilės derinį. Tad kartu su psalmininku šlovinkime Dievą už Jo ištikimybę šios psalmės žodžiais.
„Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti“ (Ps 139, 1). Tu žinai mano giliausius troškimus, mano polinkius, mano viltis ir svajones. Niekas nesupras manęs geriau už Tave. Niekas negalės manęs palydėti, manęs vesti geriau nei Tu. Tėve, aš visiškai pasitikiu Tavimi!
„Stebi mano žingsnius ir poilsį mano“ (Ps 139, 3). Tu žinai, kur žengsiu, kur suklupsiu, nes esi įsipareigojęs eiti su manimi. Nepalieki manęs net tada, kai ilsiuosi po sočių pietų, esi su manimi, kai miegu. Dėkoju Tau, Tėve, nes esi be galo atsidavęs man.
„Mano liežuvis dar neištarė žodžio, o tu, Viešpatie, jau žinai jį visą“ (Ps 139, 4). Nedingtelės tokia mintis galvon, neištarsiu tokio žodžio – naudingo ar žalingo, išmintingo ar kvailo, – kurio Tu, Viešpatie, nežinotum. Tu pažįsti net mano širdies motyvus ir paskatas, kurios sužadina šias mintis ir žodžius. Ateik, Viešpatie, nutyrink mane, kad mano ištartuose žodžiuose atsispindėtų Tavo meilė!
„Kurgi pabėgčiau nuo tavo dvasios ar pasislėpčiau nuo tavo Artumo?“ (Ps 139, 7). Prisipažįstu: kartais mane baugina Tavo žvilgsnis, gąsdina Rašto žodis. Susigėstu dėl savo nuodėmių, žioplų klaidų ir bėgu slėptis. O Tu vejiesi mane, kad išgelbėtum nuo dar didesnių paklydimų. Esi su manimi ir džiaugsme, ir varge. Netenku amo, Viešpatie, nuo Tavo didybės, nuo Tavo meilės man. Iš nuostabos parpuolu kniūbsčias ir dėkoju.
Viešpatie, priimk gyrių iš mano lūpų be vyliaus! Leisk atsidėkoti Tau šlovinimo giesme.
Ps 139, 1–10; Lk 17, 1–6
