Meditacijos
Ketvirtadienis, sausio 1
ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA
Gal 4, 4–7
Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters. (Gal 4, 4)
Kalėdų aštuondienį dera užbaigti ir pradėti naujus metus didžia švente, išaukštinančia Mergelės Marijos motinystę. Visuotinis Efezo Susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie Jėzaus prigimtį, 431 m. po Kr. patvirtino titulą Theotokos, nors Konstantinopolio patriarchas Nestoras siūlė Mergelę Mariją vadinti tik Kristotokos, nes, jo nuomone, ji pagimdė žmogų Jėzų, o ne Dievą. Bažnyčios Tėvai oficialiai patvirtino nuostatą, seniai įsišaknijusią tikinčiųjų širdyse: Marija turi būti gerbiama kaip Dievo Motina, Jo Gimdytoja, nes Šventosios Dvasios galybe ji pagimdė Tą, kuris yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus.
Dievas patikėjo Marijai auklėti Sūnų pagal Dievo tautos papročius. Kasdien ji nuolankiai darė tai, ką reikėjo. Darė ne viena – kartu su savo sužadėtiniu Juozapu ugdė Jėzaus žmogystę. Marija maitino vaikutį Jėzų, keitė Jo vystyklus ir visokeriopai Jį globojo.
Marija kasdien rodė nuolankumo, atjautos ir tikėjimo pavyzdį ir paliudijo, kaip dera nusilenkti Dievo valiai ir ko pareikalauja Dievui ištartas „taip“. Namuose suruošdavo šabo vakarienę, mokė Jėzų mylėti Dievo žodį. Ji tikriausiai pasakojo apie savo susitikimą su angelu Gabrieliumi ir apie tai, kaip apsidžiaugė Jėzaus pusbrolis Jonas Krikštytojas, kai ji aplankė jo motiną, jau nešiodama po širdimi Jėzų. Ji niekada nepamiršo esanti Dievo Motina.
Pradėdamas naujus metus, priimk Mariją kaip savo Motiną. Ji už tave meldžiasi, tave myli ir tavimi nuoširdžiai rūpinasi. Ji nori tave pamokyti ištarti Dievui „taip“: pasirūpinti vaiku, padrąsinti bendradarbį, kasdien surasti laiko maldai, kad ir kaip būtum užsiėmęs. Marija patvirtins, kad tie paprasti dalykai Dievo akyse tampa ypatingi ir Jis už šią ištikimybę atlygins.
Mergele Marija, Taikos Karaliene, melski už mus.
Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Lk 2, 16–21
Penktadienis, sausio 2
1 Jn 2, 22–28
Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tada jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve. (1 Jn 2, 24)
Pasaulyje, trokštančiame ko nors naujo, lengva pamiršti dovanas, kurias esame jau gavę. Tai nėra šiuolaikinis reiškinys – kai kurie iš pirmųjų krikščionių patyrė tą patį prieš du tūkstančius metų! Apaštalams teko gerokai paplušėti, kol įtikino Bažnyčią nepasiduoti bet kokiam naujam mokymo vėjui. Siekdamas užkirsti kelią klaidingam mokymui apie istorinį Jėzų, šventasis Jonas parašė tris laiškus, vieno jų ištrauką skaitome šiandien. Mylimasis Jėzaus mokinys negalėjo likti abejingas, matydamas skilimo pavojų.
Atsakydamas į šiuos iššūkius, Jonas ragino tikinčiuosius: Laikykitės to, ką girdėjote nuo pat pradžių! Dievas mus taip pamilo, kad atsiuntė savo Sūnų tapti žmogumi ir dalytis mūsų gyvenimu. Jo mirtimi ir prisikėlimu mes buvome išgelbėti. Šventoji Dvasia gyvena jumyse, kad padėtų jums gyventi Jo meile.
Dievas kartais mums suteikia naujų dovanų, o dar dažniau paskatina mus nauju žvilgsniu pažvelgti į tai, ką turime, įgalina naujai suprasti seniai žinomas tiesas: jos vis dar turi galios ir gyvybės.
Pabandyk prisiminti savo pradžią. Tikrai neatsiminsi prasidėjimo motinos įsčiose akimirksnio, gal ir Krikšto akimirka neišliko atmintyje, jei buvai pakrikštytas dar kūdikystėje. Laimingi tie, kuriems tėvai kalbėjo apie Dievą ne žodžiais, o savo gyvenimu, kurie augo sekmadienių ritmu, pažino ne tik Kalėdas ir Velykas, bet ir Advento laukimą, Gavėnios santūrumą. O gal sykį kažkas „spragtelėjo“ ir pajutai, kaip stipriai Dievas tave myli?
Tikėjimo sėkla buvo pasėta ir įsišaknijo mumyse. Ji auga, dažnai mums nežinant kaip. Tačiau galime už ją dėkoti Dievui ir Jo įrankiams, sėjusiems tą tikėjimą, purenusiems mūsų aplinką ir širdies dirvą. Jei primiršai, kas patraukė tavo širdį Dievo link, atsiversk senų nuotraukų albumą, dienoraščio sąsiuvinį (gal kadaise jį rašei?). Atgiję prisiminimai tegu tampa iš naujo atrasta dovana! Šiame nuolat kintančiame pasaulyje pasilikime Dievo meilėje, Jo žodyje.
Jėzau, įsikūnijęs Žodi, trokštu gyventi Tavyje iki paskutinio atodūsio.
Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28
Šeštadienis, sausio 3
1 Jn 2, 29 – 3, 6
Būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. (1 Jn 3, 2)
Laimingieji, kurie XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje buvo įsigiję televizorius, 1969 m. liepos 20 dieną galėjo pamatyti neįprastą vaizdą: astronautai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas vaikščiojo Mėnulio paviršiumi. Nuostabus istorinis įvykis – išsilaipinimas Mėnulyje – vyko už 400 tūkstančių kilometrų, o mes jį galėjome stebėti savo namuose. Tačiau žiūrovų džiaugsmas tikrai neprilygo Armstrongo ir Aldrino patirčiai – jie buvo ten!
Tačiau pagalvok apie svarbiausią, galutinę patirtį – savo akimis išvysi Dievą. Juk tai pati didžiausia privilegija iš visų. Šventasis Jonas sako, kad ši patirtis yra atverta kiekvienam iš mūsų. Mums nereikės tenkintis vaizdu iš 400 tūkstančių kilometrų atstumo. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, kad galėsime „kontempliuoti Dievą Jo dangiškoje šlovėje“, ir šis palaimingasis regėjimas mums bus „neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė“ (KBK, 1028; 1045).
Kitaip tariant, Dievo – tokio, koks Jis yra, – regėjimas bus tūkstantį kartų stipresnė patirtis nei žvilgsnis į patį gražiausią Jo atvaizdą dailininko paveiksle. Didingesnė patirtis nei dairymasis į kosmoso platybes, stovint Mėnulyje. Mes būsime pagriebti meilės To, kuris mus sukūrė ir laiko savo širdyje. Jo Artume atrasime nepaprastą pilnatvę, nesibaigiantį džiaugsmą ir visišką ramybę.
Apaštalas sako: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save“ (1 Jn 3, 3). Ši viltis pamatyti Dievą, šis pažadas būti su Juo amžinai gali pripildyti mūsų širdis didžiulio troškimo patekti į dangų. Tai gali paskatinti mus išsižadėti bet kokios nuodėmės, kuri kliudo mums regėti Dievą, čia ir dabar gyventi Viešpačiui.
Žinoma, net pačios stipriausios Viešpaties patirtys šiame pasaulyje tėra trupinėlis tos šlovės, kuri mūsų laukia amžinybėje. Šventosios Dvasios atsiuntimas yra tik pirmasis Dievo įnašas į pilnutinį išganymą, pažadėtą mums, kaip Dievo vaikams (plg. Ef 1, 14). Nenuleiskime akių nuo Tėvo danguje, ir kiekvienas žingsnis žemėje mus priartins prie Jo.
Viešpatie, nekantraudamas laukiu, kada pamatysiu Tave veidas veidan.
Ps 98, 1. 3–6; Jn 1, 29–34
Sekmadienis, sausio 4
Jn 1, 1–18
Mes regėjome jo šlovę. (Jn 1, 14)
Šie žodžiai – šventojo Jono liudijimas. Jis, regis, sako: „Aš Jį mačiau, su Juo kalbėjausi, Jį liečiau. Aš Jį pažįstu ir galiu tikrai paliudyti, kad Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus. Mano žodžiai patikimi.“
Trejus metus Jonas savo akimis matė įstabius stebuklus. Girdėjo Jėzų kalbantį. Matė, kad Jis gyvena tuo, ką skelbia. Jonas matė, kad Jėzus gyveno visiškai susivienijęs su Visagaliu Dievu. Ši patirtis iš pagrindų perkeitė Jono gyvenimą.
Kodėl Dievas prisiėmė žmogaus kūną? Kodėl Jėzus tapo kūdikiu, kuris augo ir galiausiai tapo subrendusiu žmogumi, kaip ir visi mes? Kodėl Jis tapo viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į žmones? Pasak Jono, Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad kiekvienas Jį tikintis taptų Dievo vaiku (plg. Jn 1, 12). Turime tikėti, išties galime tik tikėti, kad Jis tapo vienu iš mūsų ir išlaisvino mus iš nuodėmės, trukdančios mums tikėti.
„Mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1, 14), – rašo Jonas. Regėjimas, apie kurį kalba evangelistas, pranoksta įvykio matymą. Pasak Jono, regėti Jėzaus garbę reiškia ją pačiam patirti. Kitaip sakant, būti Jo garbės dalininku, būti tos garbės perkeistam, vis labiau supanašintam į Jėzų. Štai ką reiškia tapti Dievo vaiku ir tai yra didžiausia Jėzaus duodama Kalėdų dovana.
Atminkime, kad Jėzus trokšta, jog Jo garbė mus apsiaustų lygiai taip galingai, kaip ji apgaubė Joną. Jis nori palytėti mūsų širdis ir atnaujinti mūsų mintis. Jam rūpi mums suteikti galios įveikti nuodėmę, Jis pasirengęs mus užlieti savo malone. Jėzus tikrai trokšta padaryti mus naujais kūriniais!
Patikėkime Dievu, nusileidusiu iki mūsų, dėl mūsų tapusiu mažu, kad parodytų savo meilę ir išmokytų mus taip didžiai mylėti, kaip myli Jis. Kalėdų žinia – tikroji meilė nusižemina, kad mylimuosius perkeistų ir išaukštintų.
Teskamba gyrius Tau, Jėzau, kad atėjai į pasaulį ir apipylei mus malonių srovėm.
Sir 24, 1–2. 8–12; Ps 147, 12–15. 19–20; Ef 1, 3–6. 15–18
Pirmadienis, sausio 5
Jn 1, 43–51
Jėzus sutiko Pilypą. (Jn 1, 43)
Pilypas ir Natanaelis ieškojo vadovo, patarėjo, rabio – žmogaus, galinčio jiems padėti suprasti gyvenimo slėpinius. Štai kodėl jie sekė Jonu Krikštytoju. Kaip pamaldūs žydai darydavo visais amžiais, taip ir jie gilinosi į Šventąjį Raštą ir mėgo aptarinėti, ką gi reiškia senosios pranašystės. Kada Dievas įkursiąs savo Karalystę? Kaip Jis išvaduos savo išrinktąją tautą iš ją engiančių užkariautojų romėnų? Tikėtina, kad Natanaelis, sėdėdamas po figmedžiu, apie visa tai mąstė.
Tačiau šioje pastraipoje pirmasis „atradimas“ priklauso ne Pilypui ar Natanaeliui. Jis priklauso Jėzui. Jis eina į Galilėją, randa Pilypą ir sako jam: „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43). Jėzus tikriausiai numanė, kad Pilypas neišturės nepasidalijęs šiuo atradimu su savo draugu Natanaeliu. Ir šis veikiausiai irgi paseks įkandin Jo. Natanaelis iš pradžių atrodė abejingas, bet jo abejingumas virto nuostaba Jėzui atskleidus, kad Jis jau pažįsta jį ir turi paruošęs jam didžių dalykų. Taigi Jėzus šių vyrų ieškojo, kad jie galėtų Jį surasti!
Visi mes vienaip ar kitaip esame ieškotojai. Stengiamės augti tikėjimu, geriau pažinti Jėzų, būti ištikimesni melsdamiesi ir tarnaudami. Visi ieškome Jėzaus.
Tad kaip nuostabu, kad Jis nesislapsto! Jis tave myli ir tau dar net nepagalvojus Jo ieškoti, Jis jau tavęs ieško. Netgi šią akimirką Jis tavęs ieško, kviesdamas ateiti ir pabūti su Juo. Tad kodėl tau neatsisėdus po figmedžiu ir nepabuvus ten valandėlės, kad Jėzus tave rastų? Gal tiesiog sukaupk mintis į šios dienos psalmės eilutę ar pasirink kokią nors eilutę iš kitų skaitinių. Galbūt kelis kartus pakartok Jėzaus vardą. Nesijaudink, kad tavo mintys šiek tiek klaidžioja. Tiesiog stenkis likti atviras.
Tai krikščioniškojo gyvenimo šerdis – paliauti slėptis. Leisti Jėzui mus surasti ir užkalbinti, tarti savo žodį mums. Natanaelis ilsėjosi, laukė, kontempliavo, kai Pilypas supažindino jį su Jėzumi. Toks tylus, įdėmus buvimas padėjo jam atverti širdį.
Jėzus ieško tavęs čia ir dabar. Nesislėpk! Būk tylus ir ramus, leiskis Jo atrandamas.
Jėzau, dėkoju, kad mane pirmas susiieškojai. Padėk man šiandien atpažinti Tavo balsą.
1 Jn 3, 11–21; Ps 100, 1–5
Antradienis, sausio 6
KRISTAUS APSIREIŠKIMAS – TRYS KARALIAI
Mt 2, 1–12
Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti. (Mt 2, 2)
Šiandien švenčiame Viešpaties Apsireiškimą. Tai vienas iš lemiamų įvykių Dievo išganymo plane. Žvaigždės vedami išminčiai tapo pirmaisiais pagonimis, kuriems Dievas apreiškė savo Sūnų Jėzų. Taip Dievas paskelbė išsipildžius savo stulbinantį sumanymą – žydų Mesijas, seniai pažadėtas Abraomo palikuonims, atėjo išgelbėti visų žmonių.
Kas gi buvo tie karaliai? Veikiausiai astrologai, pagonys, atkeliavę iš Persijos ar Babilono. Tuo metu Rytų kultūrose tikėta, kad užtekėjusi nauja žvaigždė rodo gimsiantį naują karalių, todėl šie magai paliko savo tėvynę ir jo ieškodami sekė paskui švytinčią žvaigždę. Suradę Jėzų, jie, „parpuolę ant žemės, jį pagarbino“, paskui „davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt 2, 11).
Jėzus yra Šviesa, kuri nušvito ne vien žydams, bet ir pagonims. Jėzų pažino ir priėmė neturtingi žydų piemenys ir turtingi pagonių išminčiai. Taip atsiskleidė slėpiningojo Dievo plano gelmė ir platumas: Jėzus atėjo dėl kiekvieno. Dievas trokšta, kad visi Jo ieškotų, ir Jis leidžiasi randamas. Apaštalas Paulius skelbia: „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai“ (Ef 3, 5).
Ir šiandien Jėzus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Ji apšviečia tave ir mane, žmones, kuriuos mylime. Jėzus spindi visiems, traukia prie savęs visus, kurie ieško tiesos ir gėrio, visus, kurie atpažįsta gyvenimo prasmės ilgesį, visus ieškančius atsakymų į gelminius klausimus.
Džiūgauk ir linksminkis! Tavo šviesa, Jėzus, atėjo!
Ačiū Tau, Jėzau! Siųsk man savo šviesą, kad nepaklysčiau Tavęs ieškodamas.
Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6
Trečiadienis, sausio 7
1 Jn 3, 22 – 4, 6
Tokia dvasia iš antikristo. (1 Jn 4, 3)
Bėgant amžiams daugelis žmonių spėliojo, kas gi tas antikristas, apie kurį užsimenama čia ir dar keliose kitose Jono laiškų vietose. Šis žodis reiškia „priešiškas Kristui“. Jono laikais antikristais buvo vadinami tie žmonės, kurie sakėsi esą krikščionys, bet neigė, kad Jėzus yra ir tikras žmogus, ir tikras Dievas. Šie netikri mokytojai ir pranašai, apie kuriuos rašė Jonas, neišpažino Jėzaus Kristaus kūne atėjus (plg. 1 Jn 4, 2).
Kodėl šie žmonės taip priešinosi žmogumi tapusiam Dievui? Galbūt jie nepajėgė net įsivaizduoti, jog šventų švenčiausias Dievas išdrįso tiek nusižeminti, kad net prisiėmė žmogaus kūną. Kai kuriems iš tų žmonių kūnas ir, apskritai, visa gamtinė tikrovė atrodė blogybė, tad jiems tiesiog galvoje netilpo, kad Dievas galėtų įsikūnyti. Todėl būta ir maniusių, kad Jėzus atėjo tik žmogaus kūno pavidalu.
Vis dėlto Įsikūnijimas – Dievo tapimas žmogumi – vienas pagrindinių mūsų tikėjimo slėpinių. Šią tiesą išpažįstame per šventąsias Mišias, visi kartu kalbėdami Credo. Įsikūnijimas pagrindžia ir mūsų tikėjimą Jėzaus buvimu Eucharistijoje. Mums gali kilti pagunda žvelgti į fizinę tikrovę panašiai kaip tiems netikriems mokytojams – laikyti ją kažkiek sugadinta. Nuosekliai mąstydami tada ir save imsime laikyti sielomis, kurios vieną dieną bus išlaisvintos iš savo kūno, kad galėtų amžinai džiaugtis „tyra“ vienybe su Dievu danguje.
Deja, taip manantieji nepaiso dviejų labai svarbių tiesų. Pirma, visa, ką Dievas sukūrė, yra gera, nes pats Dievas yra Gėris. Pradžios knygoje skaitome, kad Jis džiaugiasi savo kūriniais ir mato, jog viskas yra „labai gera“ (Pr 1, 31). Gimtoji nuodėmė pažeidė mūsų žmogiškąją prigimtį ir fizinę tikrovę, bet Dievo planuose to nebuvo, Jis to niekada nesiekė.
Antra, Jėzus atėjo kūne ne vien tam, kad išgelbėtų mūsų sielas. Jeigu Jam būtų rūpėję tik tai, Jis tikrai nebūtų prisikėlęs su kūnu ir nebūtų su kūnu įžengęs į dangų. Kai Jėzus vėl ateis, mes irgi būsime prikelti su kūnu ir regėsime Jėzų – Dievą ir Žmogų. Juk išpažįstame kūno prisikėlimą!
Įsikūnijimu buvo atpirktas ir mūsų kūnas, ir siela. Mąstydami apie savo būsimą likimą, niekada nepamirškime Dievo kūrinijos gerumo.
Jėzau, tikiu, kad visa, ką Tu darai, yra gera.
Ps 2, 7–8. 10–11; Mt 4, 12–17. 23–25
Ketvirtadienis, sausio 8
1 Jn 4, 7–10
Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo. (1 Jn 4, 10)
Esti daugybė aiškinimų, ką reiškia žodis „meilė“. Tačiau šventojo Jono raštuose jis turi aiškią ir konkrečią reikšmę. Meilė kyla iš Dievo. Jonas netgi nusako, kokia ta meilė: Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad atleistų mums už visas nuodėmes ir pakviestų mus naujai užmegzti asmenišką santykį su Juo. Pamąstykime. Dievo meilė visada kyla ir eina pirma, ji daug kainuoja Jam pačiam, bet mums ji duodama veltui.
Dievo meilės pirmumas. Dievo meilė visada eina pirma. Jis pirmas tave pamilo, tau dar nespėjus to net suvokti. Jis pirmas tau dovanoja savo meilę, o tu ją priimi ir tik tada gali Dievui dovanoti savąją meilę. Tau dar net nepagalvojus, kad verta Jį sekti, Jis jau iš meilės tau atsiuntė savo Sūnų tavęs gelbėti. Dar prieš tave pakrikštijant, prieš tau priimant bet kurį sąmoningą sprendimą mylėti Dievą ir Jam tarnauti Dievas jau nutiesė kelią tavo tikėjimui ir meilei. Ir netgi jei nebūtum apsispendęs atsiliepti į Dievo meilę meile, Jis vis tiek tave mylėtų pilnatviškai ir besąlygiškai.
Dievo meilės brangumas. Meilė nėra vien malonūs jausmai ar vien gero linkėjimas kitiems žmonėms, tarp jų ir mus įžeidusiems ar nuvylusiems. Meilė nėra ir didžiulė pakanta visokiausiems žmonėms. Pats Dievas mums parodė, kad mylėti reiškia atiduoti kitam žmogui tai, kas brangu tau pačiam. Kartais tai mūsų laikas. Kartais tai mūsų kantrybė arba gebėjimas išklausyti. Iš meilės galime paaukoti daugybę brangių dalykų. Meilė visada aukoja savo norus, troškimus ir malonumus kito labui.
Dievo meilė veltui. Tikra meilė niekada nieko nesitiki ir nereikalauja sau mainais, kaip atmokos. Ji save duoda laisvai, dovanai, veltui. Tai paguodos žodis ligoniui, padrąsinimas prislėgtam draugui, prieglauda benamiui. Meilė yra laisvai duodama dovana, suteikianti džiaugsmo ne tik gavėjui, bet ne mažiau ir jos davėjui. Tai meilė, jei tai, kas tau yra vertinga, tu laisvai ir noriai dovanoji kitam.
O juk Dievas ir įteikė mums tokią savo meilės dovaną atsiųsdamas savo Sūnų!
Tėve, dėkoju už Tavo meilę: einančią pirma, nepaprastai brangią ir visa mums duodančią dovanai. Padėk man mylėti taip, kaip Tu mane myli.
Ps 72, 1–4. 7–8; Mk 6, 34–44
Penktadienis, sausio 9
Mk 6, 45–52
Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50)
Kodėl mokiniai taip apstulbo, kai Jėzus sutramdė audrą? Morkus rašo, kad taip atsitiko, nes jų širdys tebebuvo nenuovokios (plg. Mk 6, 52). Net išvydę duonos padauginimo stebuklą, mokiniai ne visai suprato, kas yra Jėzus. Netgi kai Jėzus prisikėlė, daugelis jų vis tiek netikėjo (plg. Mk 16, 11). Tačiau, nors mokiniai buvo silpni, jie išliko atkaklūs. Kas jiems padėjo žengti pirmyn? Kas teikė jėgų dėti šiandienės Bažnyčios pamatus?
Vienintelis įtikinamas atsakymas į šį klausimą: „Dievas atėjo pas juos!“ Mokiniams gūžiantis valtyje, Jėzus atėjo pas juos ir tarė: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Kai mokiniams buvo sunku patikėti, kad Jėzus prisikėlė, Jis jiems pasirodė, papriekaištavo ir liepė eiti skelbti Evangelijos (plg. Mk 16, 14–19). Tokią milžinišką įtaką pasauliui padarė ne įstabus mokinių iškalbingumas ar didžiulė drąsa. Stiprybės ir narsos mokiniams nuolat teikė su jais esantis Dievas!
Dažnai esame kaip mokiniai, išsekinti grumtynių su gyvenimo audromis. Užklupus sunkumams manome juos įveiksiantys skirdami daugiau laiko ir dėdami didesnes pastangas. Bet tada suvokiame, kad „ne kariuomenės dydis apsaugo karalius, nė galiūnai neišsigelbsti didele jėga“ (Ps 33, 16). Matome, kokios ribotos mūsų galios, ir žinome, jog tik vienas Dievas gali mums padėti.
Nors Jo ir neregime, žinokime, kad Jėzus viską pastebi mūsų gyvenime. Jis mus stebi, kaip stebėjo apaštalus nuo kranto, pasirengęs ateiti į pagalbą. Palyginti su apaštalais, Jėzus yra netgi arčiau mūsų. Per Šventąją Dvasią Jėzus jau yra mumyse. Jis trokšta suteikti mums stiprybės, dvasios ir kūno sveikatos, ramybės ir kitų mums reikalingų dovanų. Esi Jo vaikas, todėl prašyk Jį pagalbos. Nurimę savo širdyje, išgirsime Jį sakant: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
Viešpatie Jėzau, padėk man įgauti drąsos. Negaliu to padaryti vienas. Atsiųsk man savo Dvasią, kad galėčiau vaikščioti Tavo tiesoje, meilėje ir stiprybėje. Jėzau, pasitikiu Tavimi!
1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10–13
Šeštadienis, sausio 10
Lk 4, 14–22
Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. (Lk 4, 20)
Ar dažnai tavo protas snaudžia ar klaidžioja, kai yra skaitomi Mišių liturginiai skaitiniai? Gal vibruoja ar tyliai skamba tavo telefonas, gal kur nors ėmė niežėti, o gal tiesiog planuoji šios dienos darbus? Žmones, susėdusius ant suolų ar ant grindų Nazareto sinagogoje, irgi blaškydavo patys įvairiausi dalykai. Jiems irgi būdavo nelengva susikaupti. Bet tik ne tą dieną. To šabo liturgija buvo kitokia – jų akys buvo įsmeigtos į Jėzų.
Ištrauka, kurią Jėzus perskaitė iš Izaijo knygos, buvo visiems gerai žinoma. Dauguma žmonių turbūt mintinai ją mokėjo. Jau nekalbant apie tai, kad vieta, kurioje Jėzus kalbėjo, buvo jų miestelio sinagoga – patogi, pažįstama vieta, kur jie rinkdavosi melstis kiekvieną savaitę. Iš pirmo žvilgsnio čia nebuvo nieko nepaprasto.
Tačiau kažkaip visa, kas įprasta, Jėzus pasuko į nepaprasta. Dar prieš Jam pasakant: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“, visas klausytojų dėmesys buvo sutelktas į Jį (Lk 4, 21). Jie kažkaip jautė, kad jų akyse vyksta kažkas naujo ir svarbaus. Dievo žodis, skelbiamas Dievo Sūnaus, įėjo į jų gyvenimą dar niekada nepatirtu būdu.
Tai gali būti ir mūsų patirtis. Bažnyčia moko, kad Dievas ypatingu būdu kalba savo tautai, kai skaitomas Šventasis Raštas, Žodžio liturgijos metu. Net jei skaito eilinis skaitovas, Jėzus galingai kalba per jį. Ar tu girdi tą ištrauką pirmą ar šimtąjį kartą, Dievas visada turi ką naujo tau pasakyti. Jis žvelgia į tave su meile ir skelbia išlaisvinimo žinią, skirtą tau: Esi laisvas, išvaduotas iš savo grandinių. Kelkis ir eik. Eik ramybėje.
Kitą kartą girdėdamas šventųjų Mišių skaitinius užsimerk ir įsivaizduok Jėzų, stovintį priešais tave ir kalbantį tau. Jis turi tau šį tą pasakyti – kai ką ypatinga ir skirta būtent tau. Atidžiai klausyk ir išgirsi.
Jėzau, aš tikiu, kad Tavo žodis šiandien yra man skirtas. Žaviuosi Tavo žinios galia.
1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72, 1–2. 14–15. 17
