Meditacijos
Sekmadienis, kovo 1
Mt 17, 1–9
Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. (Mt 17, 2)
Strėlininkas turi matyti taikinį, kad iššautų savo strėlę tiesiai. Tad šventasis Tomas Akvinietis teigia, kad nenumanome, kuriuo keliu eiti, jei nežinome tikslo. O, kai kelias sunkus, tikslo, kurio siekiame, svarba sudėtingą kelionę padaro nuopelningesnę.
Kaip visa tai galima pritaikyti Atsimainymo slėpiniui? Akvinietis rašė, kad atsimainęs Jėzus leido Petrui, Jokūbui ir Jonui pažvelgti į savo pačių ateitį. Jie pamatė Jėzų, supamą Jo dangiškosios šlovės. Atsimainymo stebuklas yra ir pažadas, kad visi sekantys Jėzumi bus pripildyti Jo šlovės. Apaštalas Paulius sakė filipiečiams: Dievas „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).
Jėzus žinojo, kad Jam lemta kentėti ir mirti. Jis žinojo, kad mokinius iki sielos gelmių sukrės Jo kančia ir kad jų laukia sunkus ir kupinas skausmų kelias. Taigi Jis parodė jiems savo šlovę, kad jie galėtų bent pažvelgti, kur link Jis eina – pažvelgti ir į savo pačių gyvenimo kelionės tikslą. Jėzus leido mokiniams iš anksto žvilgterėti į jų laukiančią šlovę ir šis apreiškimas juos sustiprino prieš leidžiantis sunkumų ir kliūčių pilnu keliu.
Leisk, kad šiandienos Evangelija tau irgi padarytų tą patį! Pradedame Gavėnią žinodami, kad ateis laikas, kai išvysime Jėzų, sumuštą ir kraujuojantį, pažemintą, išjuoktą ir iškeltą ant kryžiaus tarp dviejų nusikaltėlių. Tai deramas laikas prisiminti Atsimainymą, kai Jo šlovė ryškiai spindėjo ant kalno. Net kentėdamas nepakeliamus skausmus Jėzus žinojo, kad Jo tikslas – prisikėlimas. Ir mes, apgulti nelaimių ar sunkumų, nepamirškime savo tikslo – dangiškosios šlovės vienybėje su Jėzumi!
Jėzau, padėk man nepamiršti šio šlovingo regėjimo keliaujant dangaus link.
Pr 12, 1–4; Ps 33, 4–5. 18–20. 22; 2 Tim 1, 8–10
Pirmadienis, kovo 2
Lk 6, 36–38
Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti. (Lk 6, 37)
Įsivaizduok esantis apygardos teisėjas. Įeini į teismo salę ir matai, kad kažkoks žmogus sėdi tavo kėdėje! Negana to, jis jau nuteisė keletą žmonių ir tuoj paskirs jiems griežtą bausmę. Ką darytum? To teisėjo vietoje greičiausiai tą apgaviką suimtum ir paduotum į teismą.
Būtent taip nutinka, kai leidžiame sau tapti „teisėjais“ ir pasmerkti kitą žmogų – kaip tik apie tai Jėzus mus perspėja šiandienos Evangelijoje. Taip nutinka, kai manome, kad kiti yra menkystos, nelabai gerbtini ir vertintini, nes, mūsų akimis, labai nuodėmingi. Tad, užuot pakėlę paslydusius, juos pasmerkiame dėl jų nuodėmių. Ir taip nejučiomis atsisėdame į Dievo, Vienintelio, kuris gali teisti širdis, vietą.
Jėzus mums sako, kad taip smerkdami patys užsitrauksime pasmerkimą. Jis perspėja mus: „Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 38). Jis norėtų, kad vienas su kitu elgtumės gailestingai, tad žada: „Atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).
Tai žodžiai, menatys iššūkį. Tad kaip mums perkeisti iš nuopuolio kilusį polinkį smerkti ir teisti į gailestingumą? Tai visą gyvenimą trunkanti kelionė, o vienas patikimiausių būdų yra savo akis nukreipti į Jėzų. Pagalvok, koks kantrus Jis buvo su savo apaštalais. Pamąstyk apie Jo susitikimą su moterimi, pagauta svetimaujant (plg. Jn 8, 1–11). Prisimink, kaip Jis atleido Jo išsigynusiam Petrui (plg. Jn 21, 15–19).
Svarbiausia, nepamiršk, kad Jėzus atleido tiems, kurie Jį pasmerkė mirčiai, tiems, kurie Jo rankas ir kojas prikalė prie kryžiaus, ir smalsuoliams, taip pat įžeidinėtojams, nesibodėjusiems tyčiotis iš Jo, kenčiančio ant kryžiaus (plg. Lk 23, 23). Jėzaus persekiotojai tikrai elgėsi žiauriai, bet juos apakino jų neišmanymas ir negebėjimas Jėzuje įžvelgti ir juos galinčio išlaisvinti gailestingumo. Dažnai tai būna tiesa kalbant ir apie mus – smerkiame, nes neišmanome, smerkiame, nes esame akli. Nepajėgiame aprėpti viso žmogaus ir negebame jame įžvelgti Dievo paveikslo, tad smerkiame. Tegul Viešpats atveria mūsų akis ir išmoko mus žvelgti gailestingumo sklidinu žvilgsniu!
Jėzau išmokyk mane būti gailestingą, kaip Tu esi gailestingas.
Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–9. 11. 13
Antradienis, kovo 3
Iz 1, 10. 16–20
Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. (Iz 1, 16)
Kalbėdamas tiesmukais, įtikinamais žodžiais iš Viešpaties, pranašas Izaijas ragina Jeruzalės žmones atsitraukti nuo savo nuodėmingų kelių. Dievas matė, kaip turtingieji ir galingieji nepanoro užstoti našlaičio ar ginti našlės, ir Izaijui aišku, kad nevalia nuleisti nemačiomis tokių dalykų (plg. Iz 1, 17). Bet jo tonas santūrus, ramus, jis žada, kad jei žmonės atgailaus, Dievas išbaltins jų nuodėmes, padarys juos baltus kaip sniegas (plg. Iz 1, 18).
Izaijas kalba aiškiai: nusisukti nuo nuodėmių yra kur kas daugiau, nei tik prašyti Dievo atleidimo ir nustoti daryti bloga. Tai taip pat apima mokymąsi daryti gera (plg. Iz 1, 16). Tai ir rūpinimasis našlėmis ir našlaičiais, tais, kuriais nesirūpina niekas. Tai ir teisingas elgesys su visais žmonėmis savo gyvenime, ypač su tais, į kuriuos žiūrime iš aukšto ar kurių bandome vengti. Taip mokomės daryti gera.
Dorothy Day (Doroti Dei) kartą pasakė: „Aš išties Dievą myliu tik tiek, kiek myliu žmogų, kurį mažiausiai myliu.“ Šie žodžiai gali būti pagalba gerai sąžinės peržvalgai. Jie tiktų Izaijo klausytojams, tinka ir mums.
Ką tu mažiausiai myli? Tai sunkus klausimas! Ne tik „Ko aš nekenčiu?“, bet ir „Kuo aš rūpinuosi mažiausiai? Kam aš labiausiai abejingas? Kieno poreikiai mažiausiai jaudina mano širdį?“ Galbūt tavo mintyse iškart šmėstelėjo vardas. O galbūt tau reikia daugiau pagalvoti, koks žmogus arba kokie žmonės tai galėtų būti.
Kad ir kas ateina į galvą, maldoje jį arba ją, o gal juos, pavesk Viešpačiui. Paprašyk Dievo padėti tuos žmones mylėti arba bent jau truputį geriau juos suprasti. Melskis už juos! Sunku būti abejingam tam, kurį pavedi Viešpačiui. Melskis už tuos žmones keletą dienų ir pažiūrėk – gal Viešpats prašo tavęs padaryti ką nors, kad mylėtum juos taip, kaip Jis tave myli. Atsimink: Dievas nori, kad tu išmoktum daryti gera, o ne tik kad liautumeisi daręs pikta (plg. Iz 1, 16)!
Viešpatie, padėk man mylėti Tave rodant meilę šalimais esantiems žmonėms.
Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23; Mt 23, 1–12
Trečiadienis, kovo 4
ŠV. KAZIMIERAS, LIETUVOS GLOBĖJAS
Jn 15, 9–17
Visų šventųjų gyvenime itin svarbi jų draugystė su Dievu ir iš jos išplaukianti draugystė su žmonėmis. Kiekvieną šventąjį drąsiai galime vadinti savo draugu ir būti tikri, kad jam rūpime. Juk tas, kuris iš tiesų myli Dievą, myli ir Jo žmones. Šios dvi meilės neperskiriamos! Ir kas gi geriau nei šventieji tai suvokia? Jiems tinka Kristaus žodžiai: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Tėvas juos myli, ir jie stengiasi Jo meilę mums kuo labiau atspindėti. Tad šaukimės šventųjų, draugaukime su jais! Šiandien, švęsdami šventąjį Kazimierą, pamėginkime daugiau jį pažinti, stipriau su juo susidraugauti.
Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga rašė: „Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas… Jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas.“
Pirmiausia mokykimės iš jo maldos. Jis buvo labai užsiėmęs žmogus, tvarkė daugybę svarbių jam patikėtų valstybės reikalų. Juk buvo tikimasi, kad jis bus valdovas! Tačiau Kazimieras ne tik kuo rūpestingiausiai atlikdavo visus darbus, bet ir atrasdavo laiko pabendrauti su varguoliais, juos sušelpti, o maldai visada teikdavo pirmenybę. Ji buvo jo stiprybės šaltinis! Karalaičio kartais būdavo neįmanoma prisišaukti pietų, taip jis būdavo paniręs į maldą. Besimeldžiantį prie Katedros durų jį netgi užklupdavo rytas.
Visa, ką gavo iš Dievo maldoje, Kazimieras nepasilaikė sau. Tą meilę, išmintį jis spinduliuodavo žmonėms, su kuriais susitikdavo. Jis nevengė žmonių, priešingai, jų ieškojo. Bendravo ne tik su kilmingaisiais, dar labiau su vargingaisiais. Ar tik ne nuo jų užsikrėtė džiova? Susirgo, nes veikiausiai nevengdavo jų paliesti, apkabinti, jiems patarnauti. Bet kas gi ta mirtina liga, palyginti su artimo meile! „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 16, 13).
Šventasis Kazimierai, mokyk mus gyventi kaitria Dievo ir žmonių meile!
Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14
Ketvirtadienis, kovo 5
Jer 17, 5–10
Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki. (Jer 17, 7)
Jeremijui svarbu, kuo tu pasitiki. Šiandienos pirmajame skaitinyje Jeremijas kalba Judo žmonėms, kuriems gresia tremtis į Babiloną. Pasak Jeremijo, tvyrant grėsmei, galima elgtis dvejopai. Pasitikėti savo jėgomis. Tačiau žmogus, kuris kliaujasi savo jėgomis, o širdimi nusigręžia nuo Viešpaties, yra „prakeiktas“, it skurdus krūmokšnis išdžiūvusioje dykumoje (plg. Jer 17, 5–6). Pasitikėti Viešpačiu. Žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, yra gausiai palaiminamas, jis kaip medis, pasodintas prie vandens (plg. Jer 17, 7–8).
Tad šiandien klausykimės Jeremijo ir apmąstykime, kas nutinka, kai nuoširdžiai pasitikime Viešpačiu.
Esame kaip medis, pasodintas prie vandens. Kai pasitikime Viešpačiu, pasodiname save šalia Jo. Jis mums tampa gyvojo vandens srove dykumoje – ji teka šalia mūsų, leidžia mums priimti Jo gyvenimą ir Jo palaiminimus.
Tiesiame savo šaknis į srovę. Žinome, kad Dievas yra gyvybės šaltinis ir šaukiamės Jo, savo tikėjimo „šaknimis“ stengdamiesi įtraukti Jo gyvybės vandens. Gyvojo Dievo vandens gauname, kai pasitikėjimo maldoje pripažįstame, kad mums reikia Viešpaties ir Jo malonės. Tikime, kad Jo malonė – tai ne vos sruvenantis upeliukas, o galinga srovė, srauniai tekanti netgi dykumoje.
Nebijome kaitros, kai ji ateina. Sausros metu nepabūgstame. Dievas žino, kad susidursime su gyvenimo sunkumų „kaitra“: klausimais, netikėtais iššūkiais, asmeniniais rūpesčiais. Patirsime praradimo ir širdgėlos „sausrą“. Bet pasodinti šalia upės ir įleidę šaknis į gyvąjį vandenį, visada pasieksime Dievą. Mūsų kančia aprims prisiminus, kaip Jis mus paguodė ir mumis pasirūpino praeityje. Žinome, kad Jis mūsų niekada neapleis.
Duodame vaisių. Kai pasitikime Viešpačiu, leidžiame Jam mus aprūpinti ir mumis rūpintis. Jis mus padaro vaisingus, kai pavedame Jam savo vargus ir sunkumus. Jis leidžia mums duoti Dvasios vaisių: meilės, ramybės ir susivaldymo (plg. Gal 5, 22–23).
Visi šie palaiminimai yra pasitikėjimo Viešpačiu vaisius. Ir tai yra palaiminimai, kuriuos Jis trokšta tau išlieti!
Viešpatie Dieve, ačiū už palaiminimus, kurie ateina, kai pasitikiu Tavimi!
Ps 1, 1–4. 6; Lk 16, 19–31
Penktadienis, kovo 6
Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28
Broliai, matydami, kad jų tėvas myli jį labiau už kitus jo brolius, jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti. (Pr 37, 4)
Ar Juozapo brolių elgesys suprantamas? „Logiškai“ mąstantis sakytų „ne“. Juk jie ginčijosi su Jokūbu, savo tėvu, ne su broliu. Tad turėjo nekęsti Jokūbo, o ne Juozapo. Juk tai Jokūbas apdovanojo Juozapą išskirtiniu palankumu ir dėmesiu! Juozapas gal ir galėjo tuo slapta džiaugtis, bet juk Jokūbas paskatino rutuliotis visą šią pavydo ir tarpusavio rungtyniavimo istoriją.
Tačiau Juozapo broliai nesivadovauja logika. Jie jaučiasi atstumti matydami, kad Jokūbas Juozapą vertina labiau nei juos. Jie patys Juozapą telaiko svajotoju (plg. Pr 37, 19). Jis jiems ne brolis, net ne žmogus. Užvaldyti pavydo, jie nusprendė įmesti Juozapą į šulinį. Paskiau paprasčiausiai susėdo pietauti!
Kaip vaizdingai perteikta mūsų patirtis! Stebina, kad tokie jausmai kaip neapykanta ir kartėlis taip spėriai užtemdo proto dovaną, kurią mums suteikė Dievas. O kai emocijos užvaldo protą, pradedame ieškoti, kaip savo jausmus pateisinti, netgi ir klaidingais išvedžiojimais. Taip nutolstame nuo tiesos, nuo kito žmogaus ir nuo Viešpaties.
Vis dėlto neturime taip gyventi. Jėzus mums gali parodyti kelią į laisvę. Kaip „akmuo, kurį statytojai atmetė“ (Mt 21, 42), Jis irgi patyrė atmetimo geluonį. Bet Jis niekada neleidžia tam geluoniui supūliuoti, pavirsti neapykantos ir pykčio pūliais. Užuot širdęs, Jėzus leido Jo Tėvo meilei išsklaidyti bet kokias nedraugiškas ar piktas mintis prieš joms Jį užvaldant. Jis brangino savo žmogiškojo proto dovaną ir neleido piktumui jos aptemdyti, kad galėtų į bet kokius iššūkius reaguoti aiškiai ir ramiai. Ir tai Jėzui padėjo žvelgti į kiekvieną žmogų – net ir tuos, kurie Jį atmetė, – su meile ir supratingumu.
Taigi vadovaukis Jėzumi kaip pavyzdžiu. Naudokis Dievo tau duota proto dovana, kad aiškiau ir giedriau matytum. Leisk dangiškojo Tėvo meilei ištirpdyti visą kartėlį ir priešingumą sutikti su meile. Kai esi gundomas pasiduoti pavydo nelogiškumui, leisk Tėvo gailestingumui, kurį Jis rodo kiekvienam, sušvelninti tavo širdį.
Jėzau, išmokyk mane mąstyti kaip Tu, kad galėčiau mylėti kaip Tu.
Ps 105, 16–21; Mt 21, 33–43. 45–46
Šeštadienis, kovo 7
Lk 15, 1–3. 11–32
Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. (Lk 15, 28)
Dažnai šį žinomą palyginimą skaitome iš perspektyvos sūnaus, kuris palieka tėvo namus, stačiai iš jų išsiveržia, pareikalavęs savo palikimo dalies, kad paleistuvautų ir lėbautų, bet galiausiai įpuolęs į vargą ir viską praradęs susivokia ir sugrįžta. Vis dėlto atkreipkime dėmesį ir į tėvo budrumą, jo nekantrą pamačius sugrįžtantį sūnų ir džiugų maištingo sūnaus sutikimą. Tėvo gailestingumas mus paguodžia bei padrąsina. Sykiu pastebėkime, kad tėvas nepamiršta ir savo vyresniojo sūnaus.
Prisiminkime, Jėzus šio palyginimo netaikė nusidėjėliams. Jis veikiau kalbėjo savo kritikams, kurie galbūt piktinosi, kad Jis priėmė „nusidėjėlius“ (Lk 15, 3). Kritikuotojai tikriausiai juto kartėlį, klausydamiesi šio palyginimo. Dievo gailestingumas šiam nevertam jaunėliui atrodė neteisingas.
Bet būtent tai ir yra esmė. Dievo malonė nėra „teisinga“ pagal mūsų teisingumo matus! Kaip ir tėvas palyginime, mūsų Tėvas gailestingumą dalija dosniai, neseiki jo pagal nuodėmės sunkumą ar nusidėjėlio atgailos didumą. Jo malonė visiškai nenupelnyta. Ji duodama ne dėl to, ką padarome. Malonė išreiškia dosnų ir mylintį Dievo būdą.
Vėl pažvelkime į tėvą. Taip, jis apkabina savo seniai prarastą sūnų ir surengia jam šventę. Bet jis iškart pastebi, kad kito jo sūnaus nėra, ir eina jo ieškoti. Tėvas prašo vyresnėlio prisijungti prie šventės. Jis kantriai klausosi piktų, kartėlio kupinų sūnaus žodžių. O tada paragina sūnų suminkštinti savo širdį. Tėvas jam sako: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo“ (Lk 15, 31). Tėvas ragina vyresnėlį, kad šis jaunesnįjį brolį vadintų „savo broliu“ (plg. Lk 15, 32) ir taip prisidėtų prie visų džiaugsmo.
Nesvarbu, ar tu tapatiniesi su vyresniuoju sūnumi ar jaunėliu, Dievas tave kviečia į Jo šventę, kviečia prie Jo stalo. Nesvarbu, ar nutolai nuo savo Dangiškojo Tėvo ar grįžti pas Jį, o gal tu Jam tarnauji metų metus, Jis tave kviečia džiūgauti.
Tėve, ačiū Tau už Tavo malonę ir gailestingumą. Kur be jų būčiau?
Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103, 1–4. 9–12
Sekmadienis, kovo 8
Iš 17, 3–7
Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų? (Iš 17, 7)
Šiandien trečias Gavėnios sekmadienis ir tavo noras melstis, atgailauti ir dalyti išmaldą galbūt nyksta. Galbūt tau gavėnios aukos kelia didesnius iššūkius nei tikėjaisi ir nesijauti arčiau Dievo. Kaip izraelitai šiandienos pirmajame skaitinyje, galbūt svarstai: „Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17, 7).
Dievas išlaisvino savo žmones iš vergijos, bet jie abejojo, kad Jis jais pasirūpins. Jie tapo nekantrūs ir užkietino savo širdis, nepaisant visko, ką Dievas dėl jų buvo padaręs. Jie net drįso sakyti, kad vergystė Egipte buvo geriau nei laisvė dykumoje! Taigi jie reikalavo, kad Viešpats numalšintų jų troškulį. Iš savo gailestingumo Dievas išpildė jų prašymą. Mozė sudavė į akmenį ir ištryško vanduo. Žmonės galėjo atsigerti.
Samarietė irgi stipriai ištroškusi. Ji ateina pasisemti vandens, bet Jėzus jos paprašo gerti. Ji stebisi: ką tai reiškia? Jėzus atsako: „Jei tu pažintum <...>, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs“ (Jn 4, 10). Ji nesuvokia, kas yra Jėzus, bet troškulys atveria jos širdį Jam. „Duok man to vandens“, – prašo ji ir Jėzus atskleidžia jai, kas Jis toks (Jn 4, 15). Jis tas, kuris siūlo amžinojo gyvenimo vandens. Jis tas, kuris žino jos praeitį. Jis – žadėtasis Mesijas. Kitaip nei ištroškusių murmančių izraelitų, moters širdis švelni, imli Dievo artumui. Iš savo gerumo Jėzus numalšina jos troškulį, ir ji nubėga, palikusi savo vandens ąsotį, norėdama visiems papasakoti apie Jį.
Jėzus nori tau pasirodyti – ar tu Jį atpažįsti? Jis šiandien tau kalba per Šventąjį Raštą Mišiose; Jis tave kviečia numalšinti savo troškulį, kai Jį priimi Eucharistijoje. Jis yra paprastuose ir giliuose dalykuose, tavo nešvariuose induose ir gražiame saulėlydyje. Taigi atsimerk ir „nebūki kietaširdis“ (Ps 95, 8). Viešpats yra tarp mūsų!
Aš ištroškęs, Viešpatie! Sušvelnink mano širdį ir padėk man Tave šiandien atpažinti!
Ps 95, 1–2. 6–9; Rom 5, 1–2. 5–8; Jn 4, 5–42
Pirmadienis, kovo 9
2 Kar 5, 1–15
Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. (2 Kar 5, 15)
Kai žmogus suserga, jam reikia, kad kas nors būtų šalia: šeimos nariai, bičiuliai, galiausiai reikia gydytojo. Naamano išgydymo nuo raupsų istorijoje taip pat matome žmones, kurie vienaip ar kitaip prisideda, kad šis didžiūnas taptų sveikas. Izraelitė vergė pirmoji užsimena, kad Naamanas galėtų ieškoti pagalbos Izraelyje – vienas pranašas Samarijoje tikrai išgydytų jo raupsus (plg. 2 Kar 5, 3).
Naamano žmona ganėtinai rimtai priėmė vergės žodžius ir perdavė juos savo vyrui. Jo tarnai, to meto „darbininkų klasė“, įkalbėjo šeimininką paklusti keistam pranašo paliepimui. Eliša, pranašas ir religinis vadovas, per savo tarną perduoda vos kelis žodžius: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus ir būsi švarus“ (2 Kar 5, 10).
Nepamirškime dar vieno tarpininko – Aramo karaliaus – ir išsigandusio Izraelio karaliaus: jie negali išgydyti Naamano, bet kiekvienas iš šių personažų turi savo vietą Dievo plane!
Mes gyvename susiskaldžiusiame, įtarumo draskomame pasaulyje. Neturėtume manyti, kad senovėje buvo kitaip. Izraelio karalius įtarė, kad kaimyninės šalies karalius ieško priekabių, pats Naamanas rengėsi grįžti namo ir pasinerti į Damasko upes, kurios yra „geresnės už visus Izraelio vandenis“ (2 Kar 5, 12). Tačiau ir tada buvo žmonių, negyvenusių praeities nuoskaudomis, gebėjusių įveikti savo puikybę ir tarpusavio priešiškumus. Į nelaisvę paimta izraelitė galėjo nieko nesakyti ir patylomis džiaugtis šeimininko nelaime.
Ar jautiesi bejėgis pasaulio problemų akivaizdoje kaip anas Izraelio karalius? Jei galvoji, kad nieko negali padaryti, jei manai, kad nesi pakankamai sumanus, kad tavo tikėjimas per silpnas, prisimink – Dievas tave vertina kitaip. Ir tau, ir man Jis yra numatęs vietą savo plane. Dangiškasis Tėvas suteikė mums prigimtinį orumą. Jam nieko nėra neįmanoma, Jis gali išgydyti sužeistą pasaulį paprastų žmonių – tavo ar mano – rankomis ir širdimi.
Viešpatie, atverk mano akis, kad pamatyčiau šalia esančius žmones Tavo akimis ir linkėčiau jiems gera.
Ps 42, 2–3; 43, 4–5; Lk 4, 24–30
Antradienis, kovo 10
Dan 3, 25. 34–43
Azarijas stovėjo ugnies šerdyje ir garsiai meldėsi. (Dan 3, 25)
Šiandien girdime Azarijo maldą. Jis kartu su savo bičiuliais Hananiju ir Mišaeliu yra įmestas į krosnį, nes atsisakė nusilenkti pagonių stabui. Šioje pavojingoje situacijoje Azarijas daro tai, ką visada darė ir gerais, ir blogais laikais: jis kreipiasi į Viešpatį ir meldžiasi. Įprotis melstis bet kokioje situacijoje įsišaknijęs jo sielos viduje. Kai pritrūkstame žodžių maldai, pasinaudokime Azarijo malda kaip pavyzdžiu.
Azarijas pradeda maldą šlovindamas Viešpatį ir prisimindamas Jo pažadus (plg. Dan 3, 34–36). Jis suvokia, į kokią bėdą pakliuvo, koks pavojus jiems gresia, bet kaip vaikas pasitiki Dievo gerumu. Jis skelbia, kad net ir dabar Dievas gali išgelbėti jį ir jo tautą. Kaip Azarijas, taip ir mes turėtume visada pradėti savo maldą nuo paties Dievo.
Toliau Azarijas pripažįsta, kad Dievo tauta (ir jis, ir jo draugai) nusidėjo. Todėl jis atgailauja visų izraelitų vardu: „Esame pažeminti <...> dėl savo nuodėmių... O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau mieli“ (Dan 3, 37. 39). Sąžinės patikra ir pripažinimas, kad esame nusidėję, išlaisvina mus ir leidžia meldžiantis sutelkti visą dėmesį į Viešpatį. Kaip Azarijas, mes turėtume pripažinti savo nusižengimus ir atgailauti už save bei Dievo tautą.
Trečia, Azarijas viliasi, kad Izraelis seks Dievu visa širdimi ir dievobaimingai ieškos Jo veido (plg. Dan 3, 40. 41). Svetimoje šalyje, stabų apsuptyje kaip niekada svarbu išlaikyti ištikimybę Viešpačiui, paklusti Jo įsakymams, mylėti Jį ne žodžiais, o darbais. O jei negalėsiu parodyti meilės nei veiksmu, nei žodžiu? Lieka malda, kuri iš naujo pašventina mūsų širdis, atgręžia mus į Dievą, idant „duotume tikrų atsivertimo vaisių“ (Mt 3, 8).
Galiausiai Azarijas prašo Dievo palaiminti visą tautą. „Nepalik mūsų skendėti gėdoje“, – meldžiasi jis. „Išgelbėk mus savo nuostabiais darbais ir pašlovink savo vardą“ (Dan 3, 42. 43). Galime su pasitikėjimu atnešti Viešpačiui savo poreikius. Prašykime – ir gausime, bet žinokime, kad Jis padarys tai, kas geriausia, o ne kas mums labiausiai patinka. Tesielgia Dievas su mumis „pagal savo maloningą gailestingumą“ (Dan 3, 42).
Viešpatie, išmokyk mane melstis ir šauksmu, ir gerklėje stringančiais žodžiais. Tebūna taip, kaip Tu nori...
Ps 25, 4–9; Mt 18, 21–35
