ATEIKITE IR PAMATYSITE
Pažvelk į Kristaus šlovę
Kalėdos – mažiems vaikams įstabus metas. Savaičių savaites jie laukia, kokias gi dovanas gaus. Galiausiai ateina lauktoji diena, kai jie gali išvynioti po eglute sudėtas dovanas. Ir mes, suaugusieji, nebijokime kaip vaikai svajoti ir laukti dovanų, nes Jėzus nori mus apdovanoti. Jis trokšta mums atskleisti savo garbę ir šlovę. Jam rūpi, kad taptų tikrove giliausi mūsų troškimai ir kad mus apimtų tas džiaugsmas, kurį turėjo galvoje šventasis Jonas, rašydamas: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1, 14).
Toks yra tikrasis advento pažadas. Ir mes, kaip Jonas, galime sutikti Jėzų, išvysti Jo šlovę ir patirti Jo meilę. Žinoma, negalime matyti Jėzaus taip, kaip Jį, gyvenantį žemėje, matė Jonas, tačiau kiekvienas galime matyti Jėzų taip, kaip Jį matė bet kuris iš galybės šventųjų, gyvenusių per du tūkstančius metų. Kaip ir jie, galime pažinti Jo meilę ir jausti Jį esant mumyse. Kaip ir šventieji, galime Jėzų priimti su gyvąja Eucharistijos duona ir tyliai melsdamiesi širdyje.
Šiame straipsnelyje pakalbėsime apie kai kuriuos Evangelijose minimus žmones, kurie sutiko Jėzų ir pažvelgė į Jo garbę, pajuto Jo meilę. Kaip ir Jonas, jie atėjo pamatyti Jo, kaip Dievo Žodžio, tapusio kūnu.
„Ateikite ir pamatysite“
Šias žodžiais Jėzus pakvietė Andriejų ir jo draugą praleisti dieną su Juo (plg. Jn 1, 39). Dienai baigiantis Andriejus jau žinojo, kad Jėzus yra Mesijas. Susijaudinęs dėl šio atradimo jis nuėjo pas savo brolį Simoną Petrą ir paragino jį ateiti ir pačiam pamatyti (plg. Jn 1, 41). Andriejaus susijaudinimas buvo užkrečiantis, nes Petras sutiko eiti susitikti su šiuo mokytoju iš Nazareto. Kaip toliau viskas klostėsi, žinome.
Bet tai buvo tik pradžia. Tuoj pat, kitą dieną, Jėzus, sutikęs Pilypą, jį irgi panašiai pakvietė: „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43). Pilypą, kaip ir Andriejų, sujaudino tai, ką pamatė, tad jis nuskubėjo pas savo draugą Natanaelį papasakoti apie Jėzų.
O Natanaeliui kilo abejonių. Jis išmanė Raštus ir žinojo, kad laukiama ateisiančio Mesijo, bet kilusio ne iš Nazareto. Pilypas, užuot mėginęs pats išsklaidyti Natanaelio abejones, persakė Jėzaus kvietimą: „Eik ir pasižiūrėk!“ (Jn 1, 46). Natanaelis netruko. Šiek tiek pabuvęs su Jėzumi jis jau išpažino: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ (Jn 1, 49).
Andriejus, Simonas Petras, Pilypas ir Natanaelis – visi jie atsiliepė į kvietimą. Pabuvę su Jėzumi, pamatė, kad Jis pranoksta pranašus ar gerus mokytojus. Net jei jų atpažinimas ir buvo pirminis, reikalingas išmėginti ir sustiprinti, vis tiek jie gebėjo įžvelgti, kad susitiko Dievo Sūnų, Mesiją, pasaulio Gelbėtoją. Tereikėjo trupučio laiko su Jėzumi ir šių vyrų širdys užsiliepsnojo!
Tai atrodo pagaviai! Apmąstydami šiuos Evangelijos pasakojimus, pamėginkime savęs paklausti: o kaip aš galiu susitikti Jėzų? Atsakymas gana paprastas – atsiliepdamas į Jo kvietimą. Jis mus kasdien kviečia: Ateikite ir pamatysite. Ateikite manęs pažinti. Ateikite džiaugtis mano artumu. O mums tereikia skirti Jam laiko, būti su Juo Mišiose, adoracijoje, asmeninėje maldoje. Turime įžengti į aplinką – ir medžiaginę, ir dvasinę, – kuri padeda nurimti mūsų širdims ir jas atveria Dievo artumui ir meilei.
Duonos laužymas
Kitą pasakojimą atrasime paskutiniame Luko evangelijos skyriuje. Velykų sekmadienį, taigi Jėzui jau prisikėlus iš mirusiųjų, bet dar nepasirodžius Dvylikai, du kiti mokiniai keliavo iš Jeruzalės į Emausą. Jie buvo labai nusiminę dėl Jėzaus mirties. Pakeliui prie jų prisigretino Jėzus ir ėmė su jais šnekėtis. Mįslinga, kad nė vienas iš mokinių Jo neatpažino. Jie Jam ėmė pasakoti viską, kas įvyko Didįjį penktadienį, išpasakojo, kodėl jie tokie liūdni ir apleisti jaučiasi, juk jų didysis rabis nužudytas.
Jėzus įsitraukė į pokalbį ir pačiame jo įkarštyje tiedviem mokiniams priminė, kad jie į visus įvykius žvelgia tik žmonių akimis, užmiršę Jėzaus pažadą prisikelti. Jis jiems priminė visa, kas rašyta Rašte, pradėdamas nuo Mozės ir pranašų, atskleidė, kad Mesijas turėjo mirti ir prisikelti. Jėzaus žodžiai buvo tokie įtikinami, kad mokinių širdys užsidegė. Jie juste pajuto – Jis teisus, jiems sužibo viltis.
Vėliau, susėdus pietauti, Jėzus paėmė truputį duonos, ją laimino, laužė ir davė jiems valgyti. Ir mokiniai akimirksniu atpažino, kas yra jų paslaptingasis bendrakeleivis, bet Jis pranyko jiems iš akių! Nedelsdami jie susiruošė ir sugrįžo į Jeruzalę papasakoti apaštalams, kas įvyko.
Milijonai žmonių kas savaitę šią istoriją patiria patys, dalyvaudami Mišiose. Ateiname su silpnu tikėjimu, ieškodami stiprybės. Ateiname jausdamiesi apleisti, ilgėdamiesi bendrystės su Viešpačiu. Ateiname išgirsti Dievo žodžio ir homilijos, vildamiesi, kad mūsų širdys užsidegs, kaip užsiliepsnojo Emauso mokinių širdys. Priėmę Jėzų, trokštame Jį atpažinti ir pajusti atpažinimo džiaugsmą, užliejusį Emauso mokinius.
Apreiškimo Dvasia
Apaštalų darbuose Lukas papasakoja dar daugiau pasakojimų, kaip Jėzus apsireiškė. Jis pradeda primindamas Jėzaus pažadą apaštalams: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. <…> Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 5. 8). Įvyko, kaip Jėzus pažadėjo: per Sekmines nužengus Šventajai Dvasiai, pasikeitė žmonių gyvenimas.
Nuo tos dienos vyksta įstabūs dalykai, Evangelijai iš Jeruzalės sklindant po visą pasaulį. Per Sekmines trys tūkstančiai žmonių iš Dvasios priėmė apreiškimą apie Jėzų. Šiek tiek vėliau Cezarėjoje Petras papasakojo romėnui šimtininkui ir jo namiškiams apie Jėzų, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia (plg. Apd 10). Tas pats įvyko Korinte, Filipuose, Tesalonikoje, Galatijoje ir Kolosuose. Ir ne kartą, o begalę kartų. Apaštalams skelbiant, Šventoji Dvasia žmonėms apreikšdavo Kristų.
Tas pat gali vykti ir nūdien, visą adventą. Šventoji Dvasia, sugyvinusi ankstyvąją Bažnyčią, gali pripildyti mus džiugaus jaudulio. Ji gali mums parodyti Jėzų ir atverti mūsų širdžių akis, kad išvystume Jo šlovę. Per Paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo, kad Dvasia „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. <…> pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 14, 26; 16, 14). Šį pažadą Dvasia įvykdo kiekvieno žmogaus, atsiliepiančio į Jėzaus kvietimą ateiti ir pažvelgti, širdyje.
Pirmučiausias ir svarbiausias Šventosios Dvasios darbas – apreikšti Jėzų, Žodį, apreikšti Jį mums dar labiau ir didingiau. Nuo pat pradžių Dvasia Jį apreiškia. Pažvelk į savo gyvenimą ir pamatysi, kad Ji tau ne sykį pasitarnavo apreikšdama Dievo šlovę. Labai subtiliai, labai švelniai Ji tave guodžia ir šnabžda tau, kad Jėzus – visos kūrinijos Viešpats – yra su tavimi ir tave be galo myli.
Ateik, Šventoji Dvasia
Kaip Jėzus mus prašo priimti Jo kvietimą ateiti ir pažvelgti, taip Šventoji Dvasia mus prašo leisti Jai mums apreikšti Jėzų. Dvasia kasdien mums sako: Leisk man parodyti, kad Jėzus tave myli. Leisk man tau parodyti, koks Jis didis. Leisk man apdovanoti tave Jo galia, kad gyventum šventą gyvenimą. Leisk tave vesti ir mokyti Jo išminties.
Mums tereikia sutikti ir tarti: Ateik, Šventoji Dvasia! Pripildyk mane ir mano šeimą. Padėk man labiau pažinti Jėzų. Neužmirškime dienai bėgant Jėzui vis sakyti: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies. Ir pamatysime, kad Jėzus išklauso mūsų maldą. Jis paims mūsų širdis į savo rankas, sušildys jas savo meile ir pripildys savo ramybės ir taikos.
Visiems mūsų skaitytojams linkime palaimintų Kalėdų. O kad visi mes labiau įtikėtume į Jėzų Kristų, Dievo Žodį, patikėtume, jog Jis trokšta mums apsireikšti. O kad visi mes patikėtume, jog Jis išties nori mums duoti didžių ir įstabių kalėdinių dovanų. Kasdien atsiliepkime į Jo kvietimą ateiti ir pažvelgti!
