Meditacijos
Antradienis, gegužės 1
Jn 14, 27–31
Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! <…> nes Tėvas už mane aukštesnis (Jn 14, 27–28).
Atrodo, kad mokiniai tikrai turėjo dėl ko jaustis prislėgti. Jėzus jiems pasakė, kad Jis juos paliekąs ir kad šio pasaulio kunigaikštis siautėja. Bet Jėzus norėjo juos ne prislėgti, o suraminti. Jis stengėsi, kad mokiniai suprastų, kad Jo išėjimas iš tikrųjų atneš jiems ramybę. Jėzus, sėdįs Tėvo dešinėje, galės lieti savo Dvasią į mokinių širdis. Ir Dvasia galės juos iki pašaknių įtikinti, kad Dievas juos myli ir turi nuostabių jiems skirtų sumanymų. Tad nerimaujančios širdys turėjo nurimti.
Ko reikia, kad pažintume Tėvą, kaip mokiniai Jį pažino? Kaip galime patirti Jėzaus pažadėtąją ramybę? Per galingą maldą. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad malda turėtų sužadinti mūsų „mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus“ (KBK 2708). Sutelkę Dievo duotus gebėjimus galime giliau suvokti tikėjimo tiesas ir labiau jomis gyventi. Malda tampa veiksminga, kai prašome Šventąją Dvasią pakylėti mūsų prigimtinę vaizduotę ir suteikti mums dvasinę įžvalgą.
Šv. Ignacas Lojola dažnai pasitelkdavo vaizduotę apmąstydamas Evangelijas maldoje. Jis įsivaizduodavo skaitomo pasakojimo aplinkybes, vietą ir laiką, kur jis vyko, mėgindavo toje scenoje įsivaizduoti ir save, klausti Jėzaus apie tai, ką jis mato. Ignacas ypač mėgo įsivaizduoti save valgantį Paskutinę vakarienę, klausantį Kalno pamokslo, netgi stovintį Kalvarijoje ir regintį Jėzų, atiduodantį savo gyvybę už mus.
Pamėgink tai pats. Šiandien melsdamasis įsivaizduok vieną iš Ignaco pamėgtųjų vaizdų. Ką Jėzus sako ir daro? Kokia Jo veido išraiška? Kaip skamba Jo balsas? Įsivaizduok, kad Jėzus kalbėdamas žvelgia tiesiai į tave. Kokią žinią Jis tau nori perduoti? Kaip gali geriausiai atsiliepti? Įstabu, kad gali patirti tokią didelę ramybę. Jėzus iš tikrųjų nutildo neramias mūsų širdis, kaip kad nuramino mokinius per Paskutinę vakarienę.
Tėve, noriu Tave labiau pažinti! Parodyk man savo didybę, meilę ir rūpinimąsi manimi. O kad suvokčiau, jog Tu pašalini mano nerimą bei baimę ir suteiki man ramybę.Apd 14, 19–28; Ps 145, 10–13. 21
Trečiadienis, gegužės 2
Jn 15, 1–8
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės (Jn 15, 5).
Koks tobulas mūsų ryšio su Jėzumi įvaizdis! Jis rodo, kad Jėzus mus nori užlieti savo gyvenimu, o jis taip skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Viešpaties dovanojamas gyvenimas – tai pati gyvenimo pilnatvė. Ši pilnatvė įgyjama ne savo jėgomis, o yra Viešpaties dovana.
Visi turime ir vienokių ar kitokių prigimtinių dovanų. Atkakliai darbuodamiesi galime šias dovanas ugdytis ir nuveikti daug gerų dalykų. Bet susivienijus su Jėzumi, kai Jis mus maitina ir palaiko, prigimtinės dovanos ir talentai įgauna naują prasmę, postūmį ir tikslą. Tai taip pat reiškia, kad mumyse vyksta dieviškasis gyvenimas ir kad jame yra dar nuostabesnių – dvasinių dovanų.
Pavyzdžiui, išlaikydami ryšį su Viešpačiu pajusime, kad santykiai tampa pilnatviškesni. Įgausime dieviškosios stiprybės, padedančios mums ištverti sunkią situaciją. Aiškiau suvoksime, kaip elgtis painiose situacijose, pavyzdžiui, kaip išnarplioti sudėtingus santykius ar įveikti sunkumus darbe. Pajusime, kad esame dosnesni, noriau atleidžiantys, gailestingesni ir rūpestingesni. Atrasime džiaugsmą, kylantį giliai iš vidaus, nepaisant aplinkybių. Bet svarbiausia – įgysime ramybę, pranokstančią visokią išmintį (plg. Fil 4, 7).
Visi šie palaiminimai pas mus ateina, kai susijungiame su Jėzumi. Dievas mus sukūrė džiugius ir sumanius, bet Jis nori mums duoti daugiau. Jis trokšta mums suteikti dieviškų bruožų, kurie yra Jo paties Dvasios vaisiai, mums leidžiantys gyventi dangišką gyvenimą net atliekant žemiškas pareigas.
Taigi giliai įsisąmoninkime vynmedžio ir šakelių vaizdinį. Šakelę įsivaizduokime stiprią ir gyvybingą, kasmet duodančią gausių vaisių. Šis įvaizdis mus tepadrąsina ir toliau tvirtai laikytis Kristaus. Tada pajusime, kad mūsų gyvenimas keičiasi – keičiasi mūsų mąstymas ir veikimas, mūsų santykiai ir net požiūris į gyvenimą. Šis įsisąmonintas vaizdinys gali mums net padėti ištarti „ne“ pagundai tiesiog todėl, kad mes nenorime prarasti dieviškojo gyvenimo apstybės savo širdyse.
Viešpatie, įskiepyk į mano širdį vaizdinį: Tu – vynmedis, o aš – šakelė, kad niekad nepamirščiau, kaip man Tavęs reikia!Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5
Ketvirtadienis, gegužės 3
Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai
1 Kor 15, 1–8
Apie šiandien minimus apaštalus Pilypą ir Jokūbą žinome mažai. Anot Evangelijos pagal Joną, Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos, „Andriejaus ir Petro gimtojo miesto“ (Jn 1, 44), ir veikiausiai buvo jų draugas bei verslo bendrininkas. Prieš duonos ir žuvų padauginimo stebuklą Jėzus paklausė Pilypo, kur jie pirks duonos miniai pamaitinti. Verslininkas Pilypas suskaičiavo, kiek tai kainuos, ir nusprendė, kad už turimus pinigus tikrai neįmanoma pamaitinti tokios galybės žmonių (plg. Jn 6, 5–7).
Pilypas buvo teisus įtikinėdamas Natanaelį ateiti pas Jėzų. Jo draugui suabejojus, ar Jėzus tikrai yra tas, kuo skelbiasi, Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk“ (Jn 1, 46). Tačiau daugiau, išskyrus šias kelias eilutes, apaštalas Pilypas Naujajame Testamente niekur nebeminimas. (Šis Pilypas ne tas, apie kurį skaitome Apaštalų darbų 6 skyriaus 5 eilutėje, taip pat 8 skyriaus 6 eilutėje.)
Dar mažiau žinome apie Alfėjaus sūnų Jokūbą. Jis netgi vadinamas „jaunesniuoju“ bei „mažesniuoju“, norint atskirti jį nuo kito Jokūbo, Jono brolio. Kai kurios tradicijos laiko jį tuo pačiu Jokūbu, kuris vadovavo ankstyvajai Jeruzalės bendruomenei (plg. Apd 15; Gal 1, 19; 2, 9), tačiau neaišku, ar tikrai tai tas pats asmuo.
Tačiau nesistebėkime, kad, nors apie šiuos žmones mažai žinoma, jie vadinami apaštalais ir laikomi šventaisiais. Juk Jėzus išsirinko juos ne dėl sugebėjimo vadovauti ar teologinio išprusimo. Jis pašaukė paprastus žmones, turėjusius savo darbus, namus bei šeimas. Jėzus visiškai perkeitė atsiliepusiųjų į Jo kvietimą gyvenimą. Sutikę Dievo Sūnų, jie negalėjo gyventi taip, kaip anksčiau. Kodėl? Nes Šventoji Dvasia ėmė keisti juos pagal paveikslą To, kuriam jie tarnavo.
Priėmę Krikštą, ir mes dalijamės apaštalų pašaukimu. Graikiškas žodis apostolos reiškia „tą, kuris yra siunčiamas“. Kristuje visi mes esame įgalioti nešti Evangelijos šviesą pasauliui. Savo gyvenime sutikę prisikėlusį Kristų, kaip ir Pilypas bei Jokūbas, esame siunčiami liudyti perkeičiančios Dievo meilės galią.
Viešpatie, parodyk man savo meilę ir gerumą, padaryk, kad galėčiau apie tai liudyti kitiems, kuriems reikia pažinti Tavo meilę.Ps 19, 2–5; Jn 14, 6–14
Penktadienis, gegužės 4
Jn 15, 12–17
Jūs būsite mano draugai (Jn 15, 14).
Geras draugas yra didžiulis džiaugsmas ir palaiminimas, ir Jėzus pasirodė esąs geriausias draugas, nes nė vieno neatmetė. Jo gailestingumas kaip magnetas traukė žmones. Štai kodėl visi atstumtieji – svetimavusi moteris, apie kurią rašoma Evangelijos pagal Luką 7 skyriuje, sukčiaujantis mokesčių rinkėjas Zachiejus, aprašomas šios evangelijos 19 skyriuje, ir „gerasis plėšikas“, minimas 23 skyriuje, – į Jėzų kreipėsi Juo pasitikėdami.
Valgydamas Paskutinę vakarienę Jėzus žinojo, kad mokiniai Jį paliks ir išduos, bet vis tiek juos vadino savo draugais (plg. Jn 15, 15). Jis jiems net parodė tikros draugystės ženklą sakydamas, kad už juos atiduos savo gyvybę.
Dabar, būdamas išaukštintas danguje ir valdydamas visą kūriniją, Jėzus kiekvieną iš mūsų vis dar vadina savo draugu. Jis kviečia mus drauge su Juo atiduoti savo gyvybę už vargšus, stokojančius ir apleistuosius. Jie aplink mus – mūsų parapijos bendruomenėje, kaimynystėje, parduotuvėse, kuriose apsiperkame, gatvėse, kuriomis keliaujame.
Kartais atiduoti savo gyvybę tereiškia šiltai nusišypsoti, draugiškai pasisveikinti ar kam nors atverti širdį. Gerą pavyzdį pateikia Jonas. Neseniai jis susidraugavo su vienišu ir prislėgtu vyru iš savo parapijos. Šį vyruką sujaudino, kad Jonas susidomėjo jo rūpesčiais, tad jis nusprendė Joną pakviesti susitikti su savo šeima, motina, mėginančia įveikti alkoholizmą, ir dviem įsūnytais berniukais, praradusiais savo motiną dėl AIDS. Joną nustebino šios šeimos nuoširdumas ir noras priimti jį kaip savą. Jonas manė darąs eilinį gerą darbą, bet šis darbas buvo naujų santykių pradžia, o šie santykiai Jonui suteikė daug didesnę palaimą, nei jis tikėjosi. Jonas davė šiam vyrukui draugystės grūdelį, bet pats gavo dar daugiau.
Net gyvendami labai įtemptai ir apsivertę skubiais darbais, galime atrasti laiko mus supantiems žmonėms. Užmezgę ryšį su greta esančiu žmogumi, suprasime, kad prisilietėme ne tik prie vienišo žmogaus, bet ir prie paties Jėzaus!
Viešpatie, išmokyk mane būti draugu mane supantiems žmonėms. Atverk mano akis, kad pamatyčiau Tave vienišuose, prislėgtuose ir stokojančiuose žmonėse.Apd 15, 22–31; Ps 8–10, 12
Šeštadienis, gegužės 5
Apd 16, 1–10
Jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido (Apd 16, 7).
Skaitydami apie šv. Pauliaus keliones, dažnai užtinkame minint, kad Šventoji Dvasia neleido jam vykti į kurią nors vietovę. Ar tai reiškia, kad einantį keliu Paulių nutvieskė akinantis suvokimo blyksnis? Ar jis išgirdo Dievo balsą, liepiantį jam pakeisti kryptį? Ar jį vedė koks nors kitoks antgamtinis ženklas? Galbūt. Bet tas ženklas galėjo būti ir gerokai kasdieniškas.
Šventoji Dvasia dažnai mums kalba per kasdienes situacijas. Gal Paulius pamatė, kad kelias buvo išplautas netikėto potvynio. Keliauti į kurį nors pasaulio kraštą galėjo sutrukdyti smarki audra. O gal vienas iš jo bendražygių staiga susirgo, ir jie turėjo daryti lankstą. Iš tiesų mes nežinome, kas Paulių privertė pakeisti kelionės planus.
Susidūręs su kliūtimis, užuot bandęs laikytis pirminio sumanymo, Paulius pakeisdavo planus, į tą pokytį žvelgdavo pagarbiai, kliaudamasis, kad Šventoji Dvasia jį ves. Daug kartų Paulius pamatė, kad dėl kilusių kliūčių pasukus naujais keliais ir vaisiai buvo geresni nei būtų buvę laikantis pirminio plano! Pažvelkime į šiandienos skaitinį kaip į būdingiausią pavyzdį. Jei Paulius iš atkaklumo būtų keliavęs į Bitiniją ir nenuvykęs į Makedoniją, nepaklusęs per sapną gautai žiniai, makedoniečių būtų nepasiekę palaiminimai, kuriuos jie gavo dėl šios Pauliaus misijų kelionės.
Kartais įžvalga, arba skyrimas, yra procesas, kai mes klausomės, ką mums aiškiai kalba Šventoji Dvasia. Ta įžvalga gali būti it žaibo trenksmas iš dangaus, kaip kad dažnai įsivaizduojame. Tačiau dažniausiai pasikeitusios aplinkybės, kita linkme pakrypę įvykiai būna Dievo „balsas“, raginantis permąstyti savo planus. Žinoma, niekada neturėtume leisti, kad mūsų pasirinkimus nulemtų vien aplinkybės. Visada privalome būti atviri keliams, kuriais mus gali vesti Dievas. Priimdami pokyčius ir pasirinkdami naujus maršrutus, siunčiamus Viešpaties, suprasime, kaip ir Paulius, kad nauji keliai dažnai atneša didesnį palaiminimą ir yra vaisingesni.
Šventoji Dvasia, mokyk mane atpažinti kelius, kuriais ragini mane eiti. O kad atpažinčiau Tavo balsą, suskambantį įprastuose mano dienos įvykiuose. Atverk mano ausis Tavo vedimui.Ps 100, 1–3, 5; Jn 15, 18–21
Sekmadienis, gegužės 6
Jn 15, 9–17
Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 9)
Kasdien kovojame dvasiniame mūšyje. Kovojame su viskuo pasaulyje, kas priešiška Jėzui. Kovojame su kūnu, tai yra su tuo, kas mumyse priešinga Jėzui. Kovojame su Šėtonu, su tuo, kuris yra visiškai priešiškas Jėzui. Šie trys visomis išgalėmis stengiasi mums sutrukdyti džiaugtis Dievo meile ir dalytis ja su kitais žmonėmis. Bet šioje kovoje mūsų pusėje yra Šventoji Dvasia, sakramentai, Dievo žodis ir mūsų broliai bei seserys.
Pasaulis vis traukiasi nuo Dievo ir skatina nuo Jo nusigręžti ir mus. Žiniasklaida mus bombarduoja vienadienėmis žiniomis, materializmas nevaldomai veša. Pasaulis šaukia, kad mes patys galime pasirinkti, kurių įsakymų norime laikytis. Visa tampa subjektyvu ir reliatyvu. Apgaulė, gobšumas, seksualinis palaidumas, savanaudiškumas, puikybė ir kitos ydos tiesiog tarpte tarpsta.
Kiekviena iš minėtųjų jėgų mus stengiasi patraukti savęsp. Jų keliamame šurmulyje Jėzus tyliai sako: „Pirmiausia ieškok manęs.“ Ar paklausysime? Ar išgirsime Jo balsą? Todėl turime itin stengtis susitelkti į Jėzų per Mišias ar tyliai melsdamiesi. Mūsų dalyvavimas liturgijoje ar asmeninė malda negali būti tiesiog papratimas. Turime atrasti laiko pabūti su kitais parapijiečiais – pasimelsti, pasivaišinti, vienas kitam patarnauti. Taip išmoksime neišleisti iš akių Dievo kvietimo, kuris yra kilnesnis nei kelias, kurį siūlo pasaulis, mūsų sužeista prigimtis ar bloga linkintis piktasis.
Tad naudodamiesi pasaulio gėrybėmis būkime budrūs, skirkime, kas yra gera ir sveika. Į medžiagines gėrybes žvelkime iš teisingos perspektyvos. Atraskime pusiausvyrą tarp rūpinimosi savo reikmėmis ir atidžios meilės kitiems žmonėms.
Tad nebijodamas įsitrauk į dvasinę kovą. Narsios kautynės tebūna mūsų padėka Jėzui už visa, ką Jis mūsų labui padarė!
Jėzau, dėkoju už Tavo nuoširdžią ir ištikimą draugystę. Padėk man visada likti Tavo meilėje.Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48; Ps 98, 1–4; 1 Jn 4, 7–10
Pirmadienis, gegužės 7
Apd 16, 11–15
Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams (Apd 16, 14).
Kokių tikslių žinių turime apie Lidiją? Žinome, kad ji buvo klestinti verslininkė. Žinome, kad ji buvo pagonė, patarnavusi žydų pamaldose. Taip pat žinome, kad Pauliaus dėka ji įtikėjo Kristų ir Krikštu tapo Bažnyčios nare. Lidija buvo pirmoji atsivertusioji visoje Europoje! Galiausiai mes žinome, kad Lidiją taip sujaudino jos naujai užmegztas santykis su Kristumi, kad ji atvėrė savo namus Pauliui ir jo bendražygiams, kol jie skelbė Gerąją Naujieną Filipų mieste.
Bet tai ir visos mūsų žinios. Po šių kelių trumpų eilučių Lidija tarytum visiškai dingsta, mes daugiau apie ją nebeišgirstame. Taigi kas jai atsitiko? Tikriausiai Lidija toliau dirbo, plėtojo verslą, rūpinosi savo šeima, kaip ir anksčiau, bet ji veikiausiai papasakojo savo atsivertimo istoriją žmonėms, su kuriais kartu dirbo, ir draugams. Lidija, tikėtina, turėjo savo ryšių tinklą ir tikriausiai juo pasinaudojo kuriant bendruomenę.
Kokia bus jūsų istorija? Kiekvienas esame taip užsiėmęs savo kasdieniu gyvenimu, bet sykiu kiekvienas galime pas Jėzų atvesti kitus žmones, tiesiog būdamas draugiškas kaimynas, paslaugus bendradarbis ar mylintis ir atlaidus draugas. Kartais menkas darbelis turi didžiulį poveikį. Pavyzdžiui, paskambiname ir pasakome kelis gerus žodžius, naujus kaimynus pakviečiame pietų. Tokie poelgiai atveria daugybę galimybių susidraugauti ir dalytis patirtimi.
Tam tikra prasme Lidija mums yra tinkamesnis pavyzdys nei šv. Paulius. Tik nedaugelis mūsų kada nors pateks į patį dėmesio centrą. Daugelio mūsų gyvenimo istorijų niekada niekas neužrašys ir nesaugos amžinai. Bet, kaip ir Lidija, visi turime svarbų vaidmenį Dievo karalystėje, visi galime atrasti nepakartojamų galimybių mylėti, galimybių kaip tik čia, mūsų namuose ir bendruomenėje. Nuolat žvelkime į Viešpatį ir pastebėsime, kiek daug yra būdų dalytis Jo Evangelija. O dalijantis Evangelija Dievas suteikia antra tiek malonės.
Tėve, padėk man pamatyti Tavo man suteikiamas galimybes dalytis Tavo Gerąja Naujiena. Aš noriu būti nuolankus, bet kartu stiprus Tavo meilės liudytojas.Ps 149, 1–6. 9; Jn 15, 26 – 16, 4
Antradienis, gegužės 8
Apd 16, 22–34
Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas? (Apd 16, 30).
Kokia nuostabi išgelbėjimo istorija! Įkalinti už tai, kad skelbė Evangeliją ir darė stebuklus Jėzaus vardu, Paulius ir Silas kalėjime visu balsu garbino Dievą. Jie tikėjo – nesvarbu, kokia jų situacija, Jėzus vis tiek yra Viešpats ir vykdo savo planą. Staiga Dievas stulbinančiai apsireiškė per žemės drebėjimą, nutraukusį jiems pančius ir atvėrusį kalėjimo duris.
Niekas nebūtų kaltinęs apaštalų, jei jie būtų iš ten išsidanginę. Juk jie turėjo atlikti svarbų darbą Dievui! Regis, kas jiems, jei žiauriai su jais elgęsis kalėjimo viršininkas būtų nusižudęs iš baimės, kad bus nubaustas, jog leido jiems pabėgti. Tačiau apaštalai pasiliko, kad pamatytų, ką dar Dievas jiems ten buvo parengęs.
Žinoma, kalėjimo viršininkas puolė prieš juos ant kelių ir klausė, kaip pažinti Viešpatį. Jį dar labiau nei žemės drebėjimas apstulbino Kristaus galybė šiuose vyruose, juk jie labiau nei savo saugumu rūpinosi jį išgelbėti. Apaštalai jam atleido ir suteikė progą patirti Dievo atleidimą.
Daugelis iš mūsų labai energingai siekiame įvykdyti visa, ką užsibrėžėme. Kai koks nors išbandymas ar sunkumas mus išmuša iš vėžių, labai nusiviliame. Net pamirštame garbinti savo Tėvą, mus mylintį bet kokiomis aplinkybėmis. Net kai Jis mus išgelbėja iš sunkios situacijos, viską užmirštame ir, kaip anksčiau, veržiamės į priekį.
Tai ne visada blogai. Bet kartais Dievas mūsų prašo elgtis kitaip. Kartais geriausia, ką galime padaryti, – neprarasti ramybės, net neteisybės akivaizdoje ar grumtynių įkarštyje. Žmones labiausiai apstulbina ne mūsų žodžiai, o kad gebame nepasiduoti.
Gali tekti šiek tiek kantriai palaukti, kol pamatysime, kaip Dievas per mus veikia. Jo veikimas ne visada toks įspūdingas kaip šiandienos skaitinyje. Vis dėlto, jei atidžiai klausysime ir iš visų jėgų stengsimės išlaikyti džiaugsmą, mūsų meilės ir ramybės liudijimas pakeis kieno nors gyvenimą.
Viešpatie, išsklaidyk mano nerimą ir padėk man įsiklausyti, kur link mane švelniai vedi.Ps 138, 1–3. 7–8; Jn 16, 5–11
Trečiadienis, gegužės 9
Jn 16, 12–15
Dar daugel jums turėčiau kalbėti (Jn 16, 12).
Ar kartais netrokštate, kad Jėzus užbėgtų už akių ir pasakytų visus tuos dalykus, kuriuos, kaip Jis pažadėjo, Šventoji Dvasia mums parodys, kai Jo šalia nebebus? Visi esame patyrę nesėkmę, kai maldoje prašėme Viešpatį mus vesti, tačiau po maldos vis tiek neįgijome tikrumo, ar tas „balsas“ galvoje buvo Dievo balsas ar mūsų vaizduotės padarinys. O kad Dvasia kalbėtų mums taip aiškiai, kaip Jėzus kalbėjo su mokiniais! Būtų daug lengviau, jei Jis tiesiog šnekėtų suprantamais žodžiais, dėl kurių reikšmės mums nereikėtų spėlioti!
Kodėl Jėzus manė, kad geriau Jam grįžti pas Tėvą? Nes tada Jis galėsiąs atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri mus pašventins ir ves. Šiaip ar taip ne visada svarbiausia gauti teisingą atsakymą. Esmė yra artėti prie Viešpaties ir į Jį panašėti. Turėtume atminti, kad, būdami kartu su Jėzumi, mokiniai vis tiek nerimavo dėl savo gyvenimo ir pabėgo, kai Jėzus buvo suimtas.
Neabejotina, kad fizinis buvimas šalia Jėzaus nelaiduoja dvasinio buvimo drauge su Juo. Tad kaip galime priartėti prie Jėzaus? Na, vienas būdas yra kuo labiau atsiverti priimant Eucharistiją. Būtent šiomis ramybės akimirkomis, ką tik priėmę Jo Kūną ir Kraują, galime plačiausiai atverti savo širdis ir priimti išmintį, kurią Jėzus nori mums duoti.
Kaskart, kai einate į Mišias, turėkite viltį. Prašykite Jėzaus atsiųsti Šventąją Dvasią, kad išmokytų jus visko, ko Jis nori, kad pažintume. Pasiryžkite neiti namo nesulaukę Viešpaties palaiminimo – naujos įžvalgos, suvokimo, kad Jis veda, ar tiesiog stipresnio prisilietimo, liudijančio Jo meilę ir artumą.
Neleiskite šioms vienybės su Dievu akimirkoms išblėsti. Tikriausiai neišeisite turėdami Dvasios padiktuotą pažymą, kurioje aiškiai išdėstytas jūsų likimas, bet būsite arčiau Viešpaties. Tai jūsų didžiausias, nuostabiausias pašaukimas!
Viešpatie, ištark man gyvus žodžius, kurie giliai man įstrigs ir padės nukreipti savo mintis, žodžius ir veiksmus. Savo Dvasios galia vesk mane gilyn į tiesą.Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148, 1–2. 11–14
Ketvirtadienis, gegužės 10
Jn 16, 16–20
Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit (Jn 16, 16).
Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra žmonių, kurių be galo ilgimės. Kai kurie išvyko, kiti mirė, o dar kiti tiesiog nuo mūsų atitrūko. Skaudu praradus jų draugystę. Todėl kiek galėdami stengiamės juos prisiminti: žiūrime jų nuotraukas, skaitome jų laiškus ir mėginame prisiminti visą nuostabų laiką, praleistą su jais. Bet niekas nepakeis tikro buvimo kartu. Kartais bet ką atiduotume, kad jie būtų šalia.
Apaštalai jautė panašų skausmą, kai iš jų buvo paimtas Jėzus. Matydami Jį mirštantį ant kryžiaus, jie verkė ir raudojo, kaip Jėzus ir pranašavo (plg. Jn 16, 20). Bet apaštalams liko daug daugiau nei prisiminimai. Jie buvo Jo prisikėlimo liudytojai! Apaštalų džiaugsmui tikrai nieko netrūko, kai tik jie pamatė Jį prisikėlusį iš numirusių ir suprato savo misiją skelbti Jo Evangeliją iki žemės pakraščių!
Būdami dvasiniai apaštalų įpėdiniai, ir mes galime patirti tokį pat džiaugsmą. Bet mes irgi žmonės, taigi negalime pasislėpti nuo tikrovės. Ištikus kokiai nors didelei nesėkmei, Jėzus gali atrodyti labai tolimas, beveik toks tolimas kaip apaštalams atrodė po mirties ant kryžiaus. Viešpats pažadėjo mums, kad vėl grįš, tačiau kaip ištverti dabartinius išmėginimus? Ką reiškia pasaulyje egzistuojantis blogis? Visi šie dalykai verčia klausti savęs, ar Dievas mus apleido.
Atsakymas yra toks – Jis niekada mūsų nepaliko! Jėzus ne tik yra su mumis, Šventosios Dvasios galia Jis yra mumyse. Jeigu dabar kovojate, maldaukite Dvasią, kad ir ko jums reikia: išgydymo, ramybės, išminties, džiaugsmo. Atiduokite savo naštas Viešpačiui ir atminkite šv. Pauliaus žodžius: „Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).
Viešpatie, leisk man išvysti Tavo veidą, ypač išbandymų sūkuryje. Kai pasaulis mane ragina pasiduoti, leisk išgirsti Tavo balsą, tariantį vilties ir padrąsinimo žodžius!Apd 18, 1–8; Ps 98, 1–4
