Meditacijos
Sekmadienis, liepos 1
Mk 5, 21–43
Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu! (Mk 5, 28)
Jei reikėtų vienu žodžiu nusakyti šiandienos pasakojimą apie moters išgydymą, koks tas žodis būtų? Tikėjimas? Prisilietimas? Galia? Siekis?
Moteris atkakliai spraudėsi pro minią, nes tikėjo, kad Jėzus gali ją išgydyti. Tad visaip mėgino prisiartinti prie Jėzaus, kad galėtų Jį paliesti. Galiausiai palietė ir buvo išgydyta! Šventajame Rašte pasakojama ir apie kitus žmones, kurie elgėsi panašiai kaip ši moteris. Štai kanaanietei net tris kartus liepė verčiau pasitraukti, bet ji nesiliovė prašiusi, ir jos dukra išgijo (plg. Mt 15, 21–28). Prisiminkime akląjį Bartimiejų, „nusidėjėlę“ ir dešimt raupsuotųjų (plg. Mk 10, 46–52; Lk 7, 36–50; 17, 12–29). Visiems jiems teko įveikti kliūtis, bet jas nugalėję buvo palaiminti.
Pažiūrėkim, ką Jėzus atsakė tiems į Jį besikreipiantiems žmonėms. Kanaanietę Jis pagyrė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15, 28). Bartimiejui tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10, 52). Nusidėjėlei pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 50). Jam padėkoti sugrįžusį raupsuotąjį patikino: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19). O šiandienos Evangelijos skaitinyje aprašomą moterį padrąsino: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34).
Visiems tiems žmonėms Jėzus sakė, kad juos išgydė būtent jų tikėjimas ir pasitikėjimas Juo. Žinoma, tai Jėzus juos išgydė, bet Jo galybė pasireiškė, nes žmonės Jo siekė, skverbėsi prie Jo, nepaisydami kliūčių ir sunkumų. Jei jie nebūtų tikėjimu skverbęsi prie Jėzaus, nebūtų buvę ir išgydyti!
Sekime šiais vyrais ir moterimis. Visa širdimi pasitikėkime Viešpačiu. Ištvermingai melskimės ir už save, ir už mums brangius žmones. Nebijokime, ištieskime ranką ir palieskime Jėzaus rūbą.
Jėzau, pasitikiu ir pasitikėsiu Tavimi, kad ir kas nutiktų.
Išm 1, 13–15; 2, 23–24; Ps 30, 2. 4–6. 11–13; 2 Kor 8, 7. 9. 13–15
Pirmadienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė
Lk 2, 41–52
Šiandienos skaitinys Šventąją Šeimą parodo ne idilišką, bet labai žemišką, paprastą, susirūpinusią ir todėl artimą kiekvienai šeimai. Keliaudami namo iš Jeruzalės Marija su Juozapu susivokia, kad nežinia kur pražuvo Jėzus. Jo nėra nei su motina, nei su tėvu. Nusigandę jie grįžta atgalios į Jeruzalę. Ir čia, šventykloje, atranda savo vienturtį, bekalbantį su Rašto mokovais. Marija ir Juozapas labai nustemba. Kiekvienas vaikas geba nustebinti savo tėvus, juo labiau tai gebėjo Jėzus. Jo tėvai, matyt, ne kartą suprato, kad jų sūnus – ištisas slėpinys. Šį kartą jie buvo itin nustebinti. Tad Marija veikiau ne priekaištaudama, bet stebėdamasi savo ir Juozapo vardu paklausė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“ (Lk 2, 48).
Kodėl kalba Marija, o ne Juozapas? Kodėl ji pirma pamini savo vyrą? Į Jėzų prabyla Marija todėl, kad su savo sūnumi turi artimesnį ryšį, tačiau sykiu – ir šito šiandienės motinos turi išmokti – ji kreipia į Juozapą, parodydama tėvystės pirmumą motinystės atžvilgiu. Evangelijos pasakojime esame skatinami pažvelgti daug toliau, giliau ir aukščiau: tėvas yra Dievo tėvystės ženklas. Kita vertus, o ką regime šiandien? „Mūsų visuomenė yra betėvė visuomenė. Vakarų kultūroje trūksta simbolinės tėvo figūros buvimo, ji iškreipta, išblėsusi“, – sako popiežius Pranciškus. Tad Evangelija aikštėn iškelia pamatinę tiesą: „Vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų sugrįžtant suklydusių. Jie visomis išgalėmis stengsis to nepripažinti, neparodyti, bet jiems to reikia.“
Tad Marija šiandienos Evangelijos skaitinyje netiesiogiai liudija abiejų tėvų nepamainomą vaidmenį auginant ir auklėjant vaikus. Ji, minėdama Juozapo susirūpinimą dėl Jėzaus, tarytum rodo į mūsų visų Tėvą Danguje. Jam tikrai kiekvienas iš mūsų rūpime. Būtent iš Jo kyla ir mūsų tėvystė.
Marija ir Juozapas kaip motina ir tėvas gali bendrauti su Jėzumi todėl, kad jų santuokinė bendrystė yra iš pagrindų gyva. Dažnai užmirštame, kad buvimo tėvais pamatas yra ne atžala, bet sutuoktinių poros santykis.
Marija, būk mano šeimos Karalienė. Mokyk mus kasdienio, paprasto šventumo, kad įvykdytume mūsų dangiškojo Tėvo valią.Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8
Antradienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Jn 20, 24–29
Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28)
Apaštalas Tomas nevykusiai pagarsėjo kaip „netikintis Tomas“. Kai kurie iš mūsų apie jį težino tik tiek, kad jis pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu <…> – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Tačiau anksčiau, kai Jėzus Dvylikai pasakė sugrįžtąs į priešišką Judėją, kad padėtų savo draugui Lozoriui, Tomas paakino kitus mokinius eiti drauge su Jėzumi: „Eikime ir mes numirti su juo!“ (Jn 11, 16). Taigi Tomas ne tik abejodavo. Pažvelgę į tai, ką liudija visas Tomo gyvenimas, galbūt išmoksime šio to pravartaus ir mūsų dvasinėje kelionėje.
Pasak senos ir pagrįstos tradicijos, Tomas buvo veiklus apaštalas. Atrodo, kad jis Bažnyčios veikimo erdvę išplėtė toli už Viduržemio jūros baseino šalių, kuriose darbavosi Petras ir Paulius. Jis nukeliavo į Partiją, šiuolaikinio Irano šiaurrytinį kraštą, čia pamokslavo ir įsteigė Bažnyčią. Iš šio krašto keliavo dar toliau į rytus, į Indiją. Joje jis suleido itin gilius krikščionybės pamatus. Tomas darbavosi taip galingai, kad netgi iki šių dienų Indijos krikščionys jį gerbia kaip savo tikėjimo globėją ir tėvą.
Taigi nelabai teisinga Tomą sieti vien su netikėjimu. Galbūt jis ir sudvejodavo, bet visas jo gyvenimo kelias rodo Tomą buvus ne abejojančiu ar netikinčiu, bet ištikimu Kristaus sekėju: apaštalu, misionieriumi, evangelistu ir kankiniu. Tomas buvo mylintis ir atsidavęs, jis atkakliai siekė tiesos. Tikriausiai todėl jis negalėjo tiesiog imti ir išsyk patikėti kitų apaštalų žodžiu, kad jie regėjo prisikėlusį Kristų!
Šiandien dėkokime Šventajai Dvasiai, kad mums davė Tomą. Ne netikintį Tomą, bet drąsųjį Tomą. Ištikimąjį ir atsidavusįjį Tomą. Atkaklųjį Tomą. Jei vis dar tapatiniesi su netikinčiu ir abejojančiu Tomu, atmink, kad Jėzus jį priėmė tiesiog tokį, koks jis buvo, – abejojantį, svyruojantį, netikintį. Priėmė ir pavedėjo giliau. Jis ateis ir pas tave, kad ir kur būtum, kad ir kokios abejonės kamuotų. Jis bus kantrus, tau ieškant tiesos ir augant tikėjimu.
Jėzau, dėkoju Tau už šventojo Tomo liudijimą! Padėk man augti meile ir ištikimybe, drąsa ir supratingumu.
Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Trečiadienis, liepos 4
Mt 8, 28–34
Ir štai jiedu ėmė šaukti (Mt 8, 29).
Jėzui atkakus į Gadaros kraštą, du vyrai šaukdami atlėkė prie Jėzaus. Evangelijos ankstesnėje pastraipoje rašoma, kad per smarkią vėtrą pripuolę prie Jėzaus mokiniai irgi šaukia (plg. Mt 8, 25). Tačiau šiedu šauksmai yra labai skirtingi.
Tiedu vyrai buvo apsėsti demonų, o šie laikė Jėzų sau grėsme, paveržiančia iš jų galią aukoms. Mokiniai, priešingai, laikė Jėzų tuo, kuris gali juos išgelbėti ir apsaugoti. Demonai stengėsi išlaikyti savo valdžią, o mokiniai pakluso Jėzui. Galiausiai mokiniai buvo išgelbėti, o demonai viską prarado.
Ar ir mes, kaip mokiniai ir tiedu vyrai, nebėgame pas Jėzų šaukdamiesi pagalbos? Galbūt maldaujame padėti per pokalbį, kuris lems, ar būsime priimti į darbą, galbūt kurio nors šeimos nario liga ar pašliję tarpusavio santykiai skatina mus šauktis Jėzaus. Ir Jis atsiliepia į mūsų maldavimus, mums padeda. Tačiau nors krizė mus gali atvesti pas Jėzų, ji viena neišlaikys mūsų Jo pašonėje. Teks atsakyti į kasdienius klausimus, kaip gyvename ir kuo pasitikime. Kasdieniai reikalai galgi nėra tokie jaudinantys, kaip bėda, privertusi bėgti pas Viešpatį, bet jie yra lygiai tiek pat svarbūs. Visi reikalai verti, kad bėgtume pas Viešpatį šauktis Jo pagalbos.
Demonai išties mėgsta tūnoti tuose kasdieniuose iššūkiuose. Jie palengva sumaniai darbuojasi ir tolydžio atplėšia mus nuo įsipareigojimo Viešpačiui. Jie šnibžda apmaudingas, išdidžias ir smerkiančias mintis, vildamiesi paversti mus savanaudžiais. Turbūt taip pamažėl demonai apsėdo tuos vyrus. Kažin ar tai galėjo įvykti staiga? Kažin ar vakare tuodu nuėjo miegoti šventi, o ryte pakirdo apsėsti? Veikiausiai jie ilgainiui vis tolo nuo Viešpaties įsakymų.
Gėrio ir blogio laipsnišką poveikį galime palyginti su lėtai kapsinčiu čiaupu. Lašas po lašo ir stiklinė galiausiai sklidina. Taigi nė vienas mūsų pasirinkimas nelaikytinas niekiu. Visi jie yra svarbūs. Įprask bėgti pas Jėzų netgi sužibus mažytei vilčiai ar apėmus įprastai baimei. Nelauk, kol ištiks didelė krizė ar bėda. Stenkis išlikti šalia savo dieviškojo draugo, tada gundytojas negalės tau pakenkti.
Tėve, neleisk mūsų gundyti, išlaisvink mus iš pikto.
Am 5, 14–15. 21–24; Ps 50, 7–13. 16–17
Ketvirtadienis, liepos 5
Am 7, 10–17
Aš nebuvau nei pranašas (Am 7, 14).
Susirgę kreipiamės į gydytoją, kilus juridinėms problemoms – į teisininką, norėdami gauti patarimą, kur investuoti pinigus, ieškome finansų specialisto. Turėdami religinių rūpesčių kreipiamės į išmanančius šią sritį – metų metus studijavusius teologiją, tyrinėjusius Šventąjį Raštą. Taip buvo ir senovės Izraelyje. Būreliai įgudusių pranašų darbuodavosi drauge. Jie išsilaikydavo pranašaudami ateitį ir surasdami pradingusius daiktus. Pranašus buvo lengva atpažinti iš jų gyvenimo būdo, dėvimų drabužių ir jiems būdingos kalbėsenos. Pranašų tarnystė buvo kitokia nei kunigų, mat šie buvo susiję su konkrečiomis apeigų vietomis. Pranašai skelbdavo Dievo žodį, o kunigai aukodavo aukas už tautą.
Vienas toks kunigas Amazjas neapkentė Amoso. Amosas buvo iš kaimo vietovės atėjęs pranašas, drįsęs išpranašauti Amazją samdžiusio Izraelio karaliaus Jeroboamo žlugimą. Nepaisydamas Amazjo piktumo, Amosas nenusileido. „Aš nesu nei pranašas, nei pranašo mokinys, – sakė jis, – esu kerdžius. Dievas mane pašaukė ir pasiuntė atnešti tau šią žinią. O tu turi nuspręsti: klausysi jos ar ne.“ Deja, Amazjas nesiklausė Amoso žodžių, nes jie skambėjo ne kaip tikro pranašo.
Panašiai ir mes laukiame, kad Dievas prabils į mus ypatingomis teologų ištarmėmis ar iškilmingais religiniais žodžiais. Bet religinė kalbėsena dažnai būna tokia paprastutė, kad mums ji pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina!
Žinoma, Dievas dažniausiai kalba per Bažnyčios vadovus ir išsilavinusius teologus. Bet jokiu būdu neapribokime Jo! Juk Jis kalba mums ir per šeimos narius, gatvėje sutiktus žmones, vaikus, netgi netikinčiuosius. Žodis, kurį turime išgirsti kaip tik tą akimirką, veikiausiai atsklis iš neįprasčiausio šaltinio.
Dievo balsą visur aiškiai girdi tie, kurie turi ausis. Jis visada mums kalba, siunčia meilės, padrąsinimo žodžius, žodžius, kuriais mus veda ir įkvepia. Atviromis ausimis ir nuolankiomis širdimis išties galime Jį girdėti. O Jį girdėdami tikrai galime būti Jo žodžių perkeisti.
Viešpatie Dieve, dėkoju, kad man įvairiopai kalbi. Padėk man būti tokiam nuolankiam, kad priimčiau Tavo žodį, atsklindantį netgi iš pačių neįprasčiausių vietų.
Ps 19, 8–11; Mt 9, 1–8
Penktadienis, liepos 6
Mt 9, 9–13
Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos (Mt 9, 13).
Jėzus buvo patraukli asmenybė. Jis ne tik gebėjo patraukti žmones, bet ir mokėjo paskatinti juos viską metus sekti Jį. Kai kuriems, pavyzdžiui, Matui, pakako vieno susitikimo su Jėzumi. Beje, Matas nebuvo itin religinga asmenybė. Žydai jo netgi vengdavo, nes laikė jį okupantų romėnų bendrininku. Žinome, kokiai draugijai Matas priklausė – muitininkų ir pagarsėjusių „nusidėjėlių“. Taigi jis tikrai nebuvo vienas iš dorybingiausių miesto žmonių. Bet Jėzus kaži kuo traukė Matą ir jo bendrus (plg. Mt 9, 10). Kaip manai, kuo?
Peršasi atsakymas, kad Jėzus traukė savo dievyste. Tačiau kaip Jo dievystė pasireiškė? Žmogaus pavidalu. Jėzus išties padarė įstabių stebuklų, pasakė širdis suvirpinusių pamokslų. Bet ne tai patraukė Matą. Jį patraukė Jėzaus meilė, jis pamatė, kad Jėzus jį noriai priima. Jėzus atėjo į Mato namus, nepasididžiavo bendrauti su jo svečiais, beje, turinčiais prastą vardą. Matas tikrai buvo girdėjęs, jog Jėzus pakelėje sėdintiems elgetoms lygiai toks pat dėmesingas kaip garbiesiems Rašto aiškintojams ir mokytojams. Jis įžvelgė Jėzaus meilę, o ji pakeitė jo gyvenimą.
Ar nuvoki, kad pats Matas tapo patrauklia asmenybe? Ir tu tokia gali tapti. Tikrai. Esi krikščionis, taigi turi visus ginklus, kurių reikia norint įveikti žmonių įtarumą, baimę ir neryžtingumą atsigręžti į Viešpatį. Kalbame ne apie mokėjimą pasakyti taiklų žodį ar gebėjimą tinkamai argumentuoti, bet apie nuostatą ir elgseną. Juk teisinga nuostata netgi pačius žemiškiausius pokalbius išskaidrina ir nušviečia pasitikėjimu, kokį turi žmonės, gyvenantys Dievo delnuose.
Vienintelis būdas parodyti Jėzaus atjautą – pačiam būti atviram jai. Kliaujantis Viešpaties atjauta, Jam patikėti savo klausimus ir rūpesčius. Leisti Jam elgtis su mumis taip, kaip Jis elgėsi su Matu ir jo svečiais. Ilgainiui pamatysime, kad tokia kaip Jėzaus elgsena yra vienintelė teisinga. Tik taip elgdamiesi su žmonėmis galime juos patraukti prie Viešpaties.
Viešpatie Jėzau, Tavo šviesa teįspįsta į mano širdį, kad aš galėčiau ją spinduliuoti kitiems. Mano gyvenimas tetampa įtikinamu Gerosios Naujienos – Tavo Evangelijos – liudijimu!
Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119, 2. 10–20. 30. 40. 131
Šeštadienis, liepos 7
Mt 9, 14–17
Bibliniais laikais išmaldos davimas, malda ir pasninkas buvo trys labai svarbūs žydų tikėjimo darbai. Visi žydai privalėjo pasninkauti Permaldavimo dieną, o daugelis pamaldžiųjų pasninkaudavo ir kitu metu. Pasninkas buvo vidinio gailesčio ir sielvarto išraiška, todėl jis dažnai sietas su gedėjimu. Taigi Jono mokiniams atėjus pas Jėzų ir paklausus: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ (Mt 9, 14), Jėzus atsakė palygindamas savo mokinius su vestuvių puotos svečiais, o save – su jaunikiu.
Žydų tuoktuvių puota tęsdavosi visą savaitę. Per ją nuotaka ir jaunikis švęsdavo namuose su svečiais, jaunavedžių džiaugsmo ir laimės liudytojais. Jėzus nei smerkė pasninko, nei mėgino panaikinti senųjų papročių, beje, turinčių dvasinę vertę. Pasak Jo, pasninkauti dera tinkamu metu ir dėl tinkamos priežasties. Argi dera pasninkauti, kai Jis – jaunikis tebėra su savo mokiniais? Verčiau derėtų švęsti ir džiūgauti, nes Dievo Karalystė atėjo į pasaulį. Pasninkauti reikės vėliau, kai Jėzaus jau nebebus tarp jų.
Jėzus tai, kas judaizme tebuvo laikini dalykai, lygino su sudėvėtu drabužiu ar senu vynmaišiu (plg. Mt 9, 16–17). Jis pats atėjo ne lopyti ir kamšyti to, kas sudėvėta, sudilę, bet atėjo atnešti visiškai naujo gyvenimo. Šventasis Paulius mokė korintiečius: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 17–18).
Esame nauji kūriniai Kristuje. Būtent Jis teikia mūsų gyvenimui prasmę ir tikslą. Būtent Jame galime pilnatviškai suprasti dvasinius dalykus. Jame viskas įgyja teisingą perspektyvą. Visada žvelkime į Jėzų, klausykimės Jo mokymo, kad suprastume, kaip turime gyventi.
Šventoji Dvasia, apšviesk mūsų dvasią ir protą, kad nuvoktume, ko Jėzus mus moko. Padėk mums suvokti Tiesą, nes tik ja persiėmę galėsime džiaugsmingai ir viltingai keliauti gyvenimo kelionę.
Am 9, 11–15; Ps 85, 9. 11–14
Sekmadienis, liepos 8
Mk 6, 1–6
Padaręs daug stebuklų Jėzus parkeliavo į savo namus – Nazaretą. Nors daugelis girdėjusių Jį kalbant stebėjosi, bet taip ir nepajėgė atverti savo širdžių ir priimti Jėzų. Jis atrodė pernelyg įprastas, niekuo nesiskiriantis iš kitų. Tiesiog eilinis amatininkas, provincialas. Jo išvaizda žmonių nestulbino, Jis jų nepribloškė ypatingu mokslumu. O svarbiausia – Jėzaus žodžiams ir galybei priimti reikėjo nuolankumo. Kitaip tariant, Nazareto gyventojai turėjo pripažinti, kad nors Jėzus yra vienas iš jų, Jis turi tai, ko jie neturi. Taigi puikybė trukdė nazaretiečiams patirti Dievo galybę.
Mums reikia priimti savo silpnumą ir varganumą, kad pripažintume Jėzaus veikimą mūsų gyvenime. Kaip tik šią pamoką itin nuodugniai išmoko apaštalas Paulius. Jam puikiai sekėsi apaštalauti, tačiau jį nepaliaujamai vargino – kaip jis pats įvardijo – „dyglys kūne“ (2 Kor 12, 7). Paulius prašėsi išvaduojamas, bet štai ką Dievas jam atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Kodėl gi Pauliui reikėjo kęsti tą dyglį? Jis pats tai paaiškina: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“ (2 Kor 12, 7). Paulius suvokė, kad jei ne tas Dievo duotasis dyglys, priverčiantis jį likti nuolankų, jis galbūt prisiimtų sau garbę už didingus Viešpaties darbus, kuriuos Jis darė per jį. Taigi apaštalas būtų nutolęs nuo Viešpaties.
Jėzus atėjo gydyti ligonių. Sveikiesiems nereikia gydytojo (plg. Mk 2, 17). Nazareto gyventojai niekaip nepripažino, jog jiems reikia gydančio Jėzaus prisilietimo. Užuot pasitikėję Jėzumi, jie Juo piktinosi (plg. Mk 6, 3). O Paulius suvokė, kad jam reikia gydytojo, todėl patyrė Dievo galybę, veikiančią ne tik jame, bet ir per jį. Pripažinę, kad mums reikia Jėzaus, ir mes galime tapti Jo gydomosios galios įrankiais šiame pasaulyje.
Jėzau, sustiprink mūsų tikėjimą. Suminkštink mūsų širdis, kad jos priimtų Tavo žodį ir gydymą. Pašalink visa, kas trukdo priimti Tave ir skelbti Tavo galybę suvargusiam pasauliui.Ez 2, 2–5; Ps 123, 1–4; 2 Kor 12, 7–10
Pirmadienis, liepos 9
Oz 2, 16–18. 21–22
Paimsiu tave sau žmona amžinai (Oz 2, 21).
Ar atkreipėte dėmesį, kad daugybėje verslo sričių paslaugos siūlomos 24 valandas per parą 7 savaitės dienas? To tikslas – kad norimas paslaugas gautume bet kada – ištisą parą kiaurą savaitę. Toks verslo modelis tapo populiarus, nes jis žmonėms patogus, kita vertus, tai nieko naujo. Būti pasiekiamam visą laiką – ne žmonių išradimas.
Mūsų dangiškasis Tėvas mums prieinamas visas 24 valandas be išeiginių nuo pat sukūrimo. Mus sukūręs Dievas pažadėjo būti su mumis ir mus globoti visas mūsų dienas. Netgi kai mes nusigręžėme nuo Jo, Jis drauge su mumis išėjo iš sodo, kreipė mūsų žingsnius ir kvietė mus sugrįžti pas Jį. Laikui atėjus, Jis atsiuntė savo Sūnų vaikščioti tarp mūsų ir paaukoti savo gyvybę už mus.
Štai tokia prasmė atsiskleidžia iš Dievo pažado tautai Ozėjo laikais, pažado, kad Jis ją paimsiąs sau amžinai (plg. Oz 2, 21). Nors tauta ėmė garbinti kanaaniečių vaisingumo dievus, Dievas jos neapleido. Nors tauta užmiršo, kad tai Dievas išties ją globojo, Dievas niekada neapmiršo savo žmonių, nė savo pažado rūpintis jais (plg. Oz 2, 10). Tautai reikėjo kurį laiką praleisti dykumoje, kad vėl atmintų savo Dievą (plg. Oz 2, 16). Tauta turėjo netgi būti baisiai pažeminta (plg. Oz 2, 12). Tačiau Dievas niekada nepaliovė savo tautos ugdęs ir mokęs, kad ji išties būtų Jo ir Jo vieno.
Šiandien apmąstyk Dievo įsipareigojimą tau. Tikėjimu skelbk, kad Jo ranka visada virš tavęs. Jo ištikimybė tesujaudina tavo širdį ir tesaugo tave pagundų metui atėjus. Kai jautiesi silpnas, nedelsdamas bėk pas Jį melsdamas stiprybės ir pasitikėjimo. Taip darydamas, pamatysi, kad Jis bėga pas tave skubiau nei tu pas Jį. Viešpats nori tave apglėbti, išgydyti ir apdovanoti įstabiomis dovanomis. Tad kliaukis šiuo tvirtu šiandien išgirstu pažadu: mano Dievas manęs niekados niekados neapleis.
Viešpatie, Tu esi mano prieglobstis. Žinau, kad niekada manęs nepaliksi, pasitikiu Tavo ištikimybe. Tikiu, kad Tu esi su manimi per visas mano gyvenimo dienas.Ps 145, 2–9; Mt 9, 18–26
Antradienis, liepos 10
Mt 9, 32–38
Jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (Mt 9, 36).
Avys galbūt nėra patys protingiausi Dievo kūriniai, bet, kalbėdami apie dvasinį gyvenimą, tarp jų būdo ir mūsų galime atrasti šio to bendro. Kaip ir mes, avys žino priklausančios nuo savo piemens, ganytojo, nuo jo globos ir rūpinimosi. Avelės, kaip ir mes, geba atskirti savo ganytojo balsą ir juo sekti. Jos taip pat panašios į mus tuo, kad yra linkusios nuklysti nuo piemens ir taip dažnai patenka į bėdą. Avys jaučia, kas yra joms gera, bet jos lengvai išvedamos iš kelio ir įsipainioja į tai, kas joms bloga.
Jėzus žmones lygino ir su prinokusių pjūčiai javų lauku. Kaip ūkininkas džiaugiasi imdamas subrendusį javą, taip Jėzus džiaugiasi surinkęs draugėn žmones. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Štai kodėl Jis išsiuntė Dvyliką būti Jo misionieriais. Todėl Jis siunčia ir mus.
Mums pašaukimas gali atrodyti pernelyg sunkus, jis mus gali netgi slėgti, ypač jei suvokiame, kad gausybė žmonių yra toli nuo Viešpaties – jie klaidžioja it pražuvėlės avys. Atimti mums drąsą gali ir praeities nesėkmės. Bet nesileiskime tokių minčių nusmukdomi. Iššūkis visada yra didesnis nei mūsų gebėjimai ir jėgos. Bet ne viskas priklauso nuo mūsų. Atminkime, kad vien tik Jėzus paliečia širdį ir protą. Jis vienintelis patraukia žmones savęsp. Mūsų pašaukimas – paprasčiausiai padėti Jėzui nuimti derlių.
Ką tai reiškia praktiškai? Vienas iš svarbiausių dalykų – klausytis. Klausykimės žmonių, mums pasakojančių, kaip jiems einasi. Klausykimės jų džiaugsmų ir vilčių, baimių ir nusivylimų. Klausykimės Dievo veikimo jų gyvenime ženklų ir ženklų, kad jie trokšta kai ko daugiau, nei šis pasaulis gali duoti. Paprastas klausymasis yra itin galingas, nes jis atveria mūsų širdį ir žmogui, su kuriuo dalijamės, ir Šventosios Dvasios paskatoms.
Tad nesisielokite dėl savo nepajėgumo. Jėzus pakels sunkiausią naštą. Mums tereikia klausytis ir paskui atsiliepti.
Viešpatie Jėzau, suteik man klausančią širdį. Padėk man sekti, kur Tu mane vedi, drauge su Tavimi darbuojantis pjūtyje.Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10
