Meditacijos
Šeštadienis, liepos 1
Pr 18, 1–15
Argi yra Dievui negalimų dalykų? (Pr 18, 14)
Bergždi gyvenimo metai Saros širdį apvilko diržinga jaučio oda; tos kaukės reikėjo, kad neišsiveržtų vidinis skausmas, kad galėtų iškentėti skaudžias tarnaitės pašaipas. Bevaikystė buvo laikoma Dievo bausme, atpildu už blogus darbus. Tačiau Šventasis Raštas liudija, kad dažnai tokia dalia tekdavo teisiesiems. Sara, Hana, Rachelė, Elzbieta – ilgai negalėjusios padovanoti savo vyrams džiaugsmo – galiausiai patyrė, kad Dievas yra neįmanomų dalykų Viešpats.Nieko nuostabaus, kad slėpiningiems svečiams pasakius, jog kitais metais ji susilauksianti sūnaus, Sara pratrūko juoku, kaip prieš kelias dienas juokėsi ir Abraomas. Beveik šimtametis senolis ir devyniasdešimtmetė senolė jau turėtų provaikaičiais džiaugtis, o ne apie savo atžalas svajoti.
Ir mūsų dienomis yra šeimų, pavargusių laukti gimimo stebuklo. Vienos tą stebuklo laukimą įprasmina suteikdamos namus likimo ir gimdytojų nuskriaustiems vaikams – po tokio žingsnio atgyja ir jų poros vaisingumas. Kitos bet kokia kaina nori susilaukti savo vaiko ir krauna turtus vaisingumo klinikoms.
Viltis – trapi kaip porcelianas dorybė. Jeigu jos nepalaiko tikėjimas ir meilė, žmogus palūžta. Takoskyra tarp proto ir širdies tampa neperžengiama bedugne, pamirštame Dievo gerumą, Jo stebuklus. Viską pamirštame, širdį užvaldo neišsipildžiusių troškimų skausmas. O sielų priešas džiaugiasi, kai suabejojame Viešpaties gerumu, kai imame kaltinti vienas kitą.
Abraomas ir Sara, Elkana ir Hana, Jokūbas ir Rachelė, Zacharijas ir Elzbieta, nepaisydami tariamo Dievo „kurtumo“ jų prašymams, išlaikė glaudų santykį su Viešpačiu ir vienas su kitu. Jie kantriai laukė santuokinio gyvenimo pilnatvės išsipildymo, bet ne dėl savęs: dėl Dievo ir dėl paties vaiko. Pirmagimiai būdavo pašvenčiami Viešpačiui. O šiandien?
Progų abejoti Dievo gerumu šiandien daugiau negu bibliniais laikais. Tų abejonių nereikia pernelyg bijoti – nes einant per tamsiąją naktį tikėjimas tvirtėja. Svarbu nepasilikti abejonėse ir joms išsisklaidžius atpažinsi Dievo palaiminimą.
Viešpatie, ateinu pas Tave trokšdamas tikėti Tavo gerumu ir jį patirti savo gyvenime.
Lk 1, 46–50. 53–55; Mt 8, 5–17
Sekmadienis, liepos 2
Rom 6, 3–4. 8–11
Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. (Rom 6, 9)
Kiek kartų šiuos apaštalo Pauliaus žodžius perskaitėme su lengva nostalgija: „O, kad ir man mirtis neturėtų galios!“ Jėzus iš mirties sugrįžo į gyvenimą, prisikėlimo galybe įmanė eiti pro uždarytas duris, o galiausiai įžengė į dangų. Tačiau apaštalas labiausiai pabrėžia kitą prisikėlimo padarinį: Jėzus „numirė nuodėmei kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10). Savo mirtimi ir prisikėlimu Jis sunaikino nuodėmės ir mirties galybę visiems laikams, visoms žmonių vaikų kartoms.
Krikštu esame palaidoti mirtyje, kad „pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Per Krikštą mums pasiekiami visi Prisikėlusiojo palaiminimai. Nors nuodėmės tikrovė iš mūsų gyvenimo nepasitrauks, bet galime nė kiek neabejoti, kad kovodami nugalėsime, kad nuodėmė nepadarys mūsų savo vergais.
Krikštas išlaisvina mus iš nuolatinės Dievo teismo baimės. Žinojimas, kad nebūsime pasmerkti, kad mus supras, pamokys ir padrąsins, teikia vilties ir džiaugsmo. Nusidėjus dildo nesveiką gėdą, leidžia sugrudusia širdimi atsiprašyti, apgailėti nuodėmę ir po išpažinties sugrįžti į Dievo vaiko laisvę.
Kartu su Kristumi palaidoti, kartu su Juo ir keliamės. Kartu su Juo esame „viena koja danguje“, mirtis mums nebėra tragiška baigtis, bet slenkstis į naują, šlovingą pradžią; jį peržengę įsiliejame į tikrųjų gyvųjų gretas.
Karlas Rahneris knygoje Apie maldos būtinumą ir palaimą rašė: „Ir tada Jis visą gyvenimą kantriai klausysis, kol išpasakosime Jam visą savo gyvenimą. Ir tada Jis pasakys vienintelį meilės žodį. Ir Jis pats bus tas žodis. O tada mūsų širdis nustos plakti. Amžiams.“ Nustos plakti žemei ir gims dangui. Eikime per žemę darydami gera...
Viešpatie Jėzau, šlovinu Tave, kad kryžiumi ir prisikėlimu išlaisvinai mane gėriui ir meilei.
2 Kar 4, 8–11. 14–16; Ps 89, 2–3. 16–19; Mt 10, 37–42
Pirmadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Ef 2, 19–22
Jūs <...> šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato. (Ef 2, 19–20)
Ar jaukiai jautiesi, įsivaizduodamas save šventųjų bendrijoje danguje? Stovintį šalia apaštalų, Bažnyčios mokytojų, kankinių ir kitų šventųjų? Turbūt sunku tai įsivaizduoti, nes anie šventieji atrodo neprilygstamai tobuli!
Visi esame linkę idealizuoti praeitį, o ir hagiografai ilgus amžius siekė parodyti šventuosius „be dėmės ir kaltės“. Tačiau Evangelijos pateikia kitokį šventųjų paveikslą: Jėzus nusivedė į Rojų ant kryžiaus kybojusį plėšiką, į artimiausius bendradarbius pasikvietė Judą, kuris Jį išduos, Petrą, kuris Jo išsigins, Jokūbą ir Joną, labai troškusius valdžios krėslų Jo Karalystėje.
Šiandien švenčiame apaštalo Tomo šventę. Kai Jėzus buvo suimtas, jis pabėgo ir liūdesio skausmą malšino vienumoje, tad nematė Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo. Pasakojimu apie mirtį patikėjo, apie prisikėlimą – ne. Tomas primena šiuolaikinį žmogų: jam reikia tvirtų įrodymų, kad Jėzus gyvas. Vienintelis skirtumas – jis tais įrodymais neabejoja ir iškart išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Tradicija sako, kad nuo tos akimirkos Tomo tikėjimas nebesvyravo: su kitais sulaukęs Šventosios Dvasios atsiuntimo, iškeliavo skelbti Gerosios Naujienos apie prisikėlusį Viešpatį net iki Indijos. Jėzus per tą laiką paruošė jam vietą Tėvo namuose (plg. Jn 14, 2–3), priėmė jį ten ne kaip tarną, bet kaip bičiulį.
Tas pats laukia ir mūsų. Jėzus mato mūsų silpnumą suvokiant Dievo slėpinius. Žmogus kartais pasityčioja iš silpnesnio, Viešpats – niekada. Atleidžia silpnybes ir klaidas, suteikia reikalingų malonių, kad galėtume Juo sekti, Jį mylėti „visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. Kai įvykdome šį meilės įsakymą, Jėzus padaro mus „šventųjų bendrapiliečiais“, Tomo ir kitų apaštalų bičiuliais.
Pamatas be kertinio akmens neatlaikytų pastato svorio, sienos sueižėtų, sutrūkinėtų. Kristus tapo kertiniu akmeniu, ir ant Jo darniai auga Dievo Bažnyčia, Dvasios šventovė. Kokia privilegija mums suteikta – būti gyvaisiais šventovės akmenimis! Ar tai ne stebuklas?
Viešpatie, dėkoju Tau, kad padarei mane savo namiškiu.
Ps 117, 1–2; Jn 20, 24–29
Antradienis, liepos 4
Pr 19, 15–29
Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite. (Pr 19, 17)
Lotas ir jo šeima buvo įspėti. Dievas leido jiems pabėgti iš Sodomos prieš jos sunaikinimą, iškėlęs vieną sąlygą: neatsigręžti atgal. Ak, tas moteriškas smalsumas! Loto žmona neklausė perspėjimo ir atsigręžusi pavirto druskos stulpu.
Angelai išvedė Loto šeimyną iš miesto, liepė nesidairyti atgal, bet nepasakė, kas įvyks, jei atsisuks pasižiūrėti. Tad nieko blogo negalvodama Loto žmona ir apsidairė: kai aplinkybės verčia palikti namus, su jais norisi atsisveikinti bent žvilgsniu, juolab kad ten liko ir žentai, nepatikėję Viešpaties grasinimu. „Lotas <...> kalbėjosi su savo žentais, ketinančiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, išeikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą.“ Bet žentams atrodė, kad jis juokauja“ (Pr 19, 14). Vis dėlto kiekvienas neklusnumo veiksmas turi savo kainą, kurią šiaip ar taip esame priversti sumokėti.
Ši istorija mus moko, kaip svarbu klausyti Dievo įsakymų, vykdyti Jo paliepimus ir pasitikėti Juo net tada, kai nesuvokiame, kam to reikia. Gimtosios nuodėmės padarinys – troškimas mokytis iš savo, o ne svetimų klaidų. Tam tikrais gyvenimo laikotarpiais tai padeda susikrauti patirties bagažą, bet kartais tampa bausme mums patiems.
Pirmiausia dėl neklusnumo ir tariamos laisvės siekio mes atšlyjame nuo Dievo, susigadiname santykius su Juo. Mūsų dangiškasis Tėvas trokšta savo vaikams paties geriausio, todėl duoda įvairius paliepimus ne tam, kad mus suvaržytų ir supančiotų, bet norėdamas padėti mums augti šventumu, skleisti Gerąją Naujieną savo aplinkoje ir tapti Jo meilės atspindžiu.
Žmogus mėgsta įsipatoginti esamoje situacijoje, prisitaikyti prie aplinkybių, užsideda tam tikrą kaukę ar užsiaugina beveik nepramušamus šarvus, nes permainos baugina ir reikalauja pastangų. Nesinori nuo vilko bėgus atsidurti priešais įpykusią mešką. Deja, mes matome tik dalį savo gyvenimo paveikslo, o Dievas žvelgia į jo visumą. „Vaike, atsisakyk šito sumanymo, nutrauk draugystę su šiuo žmogumi. Pridėjęs ranką prie arklo, nesigręžiok atgal“, – sako Viešpats. Gal ir tave Jis kviečia į nuotykį?
Visagali Tėve, trokštu paklusti Tau iš meilės, o ne iš baimės ir eiti ten, kur mane siųsi.
Ps 26, 2–3. 9–12; Mt 8, 23–27
Trečiadienis, liepos 5
Mt 8, 28–34
Visas miestas išėjo priešais Jėzų ir <...> prašė pasišalinti iš jų krašto. (Mt 8, 34)
Dar vienas demonų išvarymo stebuklas. Atrodo, kad miestelio bendruomenė gali džiaugtis, nes nebereikės gyventi įsitempus, kenčiant nuolatinę baimę. Tie demonų apsėstieji buvo be galo pavojingi ir agresyvūs, niekas negalėjo praeiti keliu, vedančiu pro kapines. Tačiau miestelėnai paprašo Jėzų trauktis. Jie buvo pernelyg prisirišę prie savo gyvulių ir pajamų, kurias gaudavo iš kiaulių.
Šiuos žmones išgąsdino Jėzaus galia ir dėl stebuklo patirtas ekonominis nuostolis: kur tai matyta – tokią kiaulių bandą prigirdyti ežere! Įsakinėja demonams? Tai Jis gal ir mums įsakys ką nors daryti prieš mūsų valią ir taip mus pražudys? O tie apsėstieji? Ar jie iš tikrųjų pasveiko? Kažin ar po kiek laiko demonai jų vėl neužvaldys? Ir vėl turėsime bėdos!
Trumpai tariant, Jėzus jų įprastinę gyvenseną apvertė aukštyn kojomis (kol užsiaugins tokią kiaulių bandą, turės verstis augalininkyste ar paukštininkyste), o permainas priimti nelengva net dinamiškoje mūsų dienų visuomenėje, nekalbant apie biblinius laikus. Miestelio gyventojai buvo pripratę ir prisitaikę prie savo aplinkos ir situacijos. Dabar – viskas iš naujo. Taigi netikrumo ir nežinios daugiau negu pozityvumo.
Ši Evangelijos ištrauka (kaip ir daugelis kitų) atskleidžia, jog Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad mūsų gyvenime neliktų vargų ir bėdų. Jis atėjo, kad mus perkeistų, išmokytų būti tokius, kokie buvome sukurti. Gadariečiai priprato prie apsėstųjų keliamos grėsmės, mes laikui bėgant apsiprantame su mūsų aplinkoje ir mumyse įsišaknijusiais nuodėmingais įpročiais. Evangelijos reikalavimai mus baugina.
Ar tu nori suartėti su Jėzumi? Kas bus, jeigu Jis paprašys iš tavęs kažko, ko tu nenorėsi atiduoti ar daryti? Pravysi Jį, kaip gadariečiai? O gal norėsi pasilikti su Juo, kaip buvęs apsėstasis iš geraziečių krašto? Nors šis prašėsi likti su Jėzumi, Jėzus jam liepė grįžti namo pas saviškius ir skelbti nuostabius Viešpaties darbus, papasakoti, kaip Viešpats jo pasigailėjo, taigi išdrįsti tapti pranašu savo aplinkoje (plg. Mk 5, 18–19). Ir tu tvirtai pasitikėk Jėzaus meile ir malone.
Jėzau, padėk man priimti visus pokyčius, į kuriuos mane kvieti.
Pr 21, 5. 8–20; Ps 34, 7–8. 10–13
Ketvirtadienis, liepos 6
Pr 22, 1–19
Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau. (Pr 22, 8)
Pasakojimas apie Abraomo klusnumo išbandymą šokiruoja šių dienų krikščionis, ypač gyvenančius demokratinėse visuomenėse. Sudreba širdis vien nuo minties, ką turėjo jausti tėtis, užkrovęs malkas deginamajai aukai ant sūnaus pečių, tylomis keliaudamas iki Morijos kalno, ir galiausiai surištą sūnų paguldęs ant aukuro. Kita vertus, pripažinkime, kad Abraomo laikais žmonių aukojimas buvo įprasta dievogarbos praktika. Viešpačiui šį kartą reikėjo ne aukos, tik klusnumo ir pasitikėjimo: Jis sustabdė Abraomo ranką ir išgelbėjo Izaoką nuo mirties; vietoj jo buvo paaukotas avinas.
Izaoko gimimas įvykdė Dievo pažadą Abraomui: „Iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai. Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą“ (Pr 17, 6–7). Šiuo grynu stebuklu Dievas parodė, kad Jis gali padaryti fiziškai neįmanomus dalykus. Nuo tos akimirkos Abraomo gyvenimas virto pasitikėjimo mokykla. Iki to lemtingo paliepimo paaukoti vienatinį mylimąjį sūnų Izaoką jis buvo imlus mokinys: ne sykį patyrė, kad Dievas, ką pažada, tą ir įvykdo. Tad ir dabar Dievas kažkaip pratęs jo ainiją, parūpins aukos avinėlį.
Iš Abraomo mums vertėtų pasimokyti būtent šitokio klusnaus pasitikėjimo. Kartais ir mums galbūt teks paaukoti kokį nors savo „Izaoką“ Dievui. Gal Jis paprašys paleisti tai, ką mylime: vaiką, kuris nori išvykti studijuoti į užsienį, mėgstamą darbą, namus ir kraustytis į kitą miestą, atsisakyti svajonės, kuri tuoj tuoj išsipildys. Tačiau galime būti tikri, kad Jis vis tiek mumis pasirūpins.
Abraomas gerai suprato, kad gyvybė ir gyvenimas – tai Dievo dovana, prie kurios neturėtume prisirišti. „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 25). Jėzus ant kryžiaus atidavė į Tėvo rankas savo dvasią ir trečią dieną ją atgavo. Žmogus nori pasijusti esąs gyvybės ir mirties šeimininkas ir nukrypsta į kraštutinumus: bet kokiomis priemonėmis stengiasi išsaugoti gyvastį arba lengvabūdiškai užsineria kilpą ant kaklo. Jei esi Dievo vaikas, pasitikėk Tėvu.
Viešpatie, pasitikiu Tavimi ir viską į Tavo rankas atiduodu.
Ps 115, 1–6. 8–9; Mt 9, 1–8
Penktadienis, liepos 7
Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67
Viešpats Abraomą buvo laiminęs visapusiškai. (Pr 24, 1)
Žydų tikėjimo protėviai, pasak Biblijos, buvo ilgaamžiai, tačiau vis tiek marūs. Mirė Sara, mylima Abraomo žmona, Izaoko motina. Apraudojęs Sarą, Abraomas nusipirko Efrono lauką Machpeloje priešais Mamrę ir ten oloje palaidojo mirusiąją. Per gedulo savaitę jis permąstė savo gyvenimo kelionę su Viešpačiu ir pamatė, kad visomis aplinkybėmis Dievas rūpinosi juo ir jo šeima.
Abraomas buvo dešimčia metų vyresnis už Sarą, tad jautė, kad ir jo gyvenimas galbūt jau artėja prie pabaigos, o beveik keturiasdešimtmetis sūnus Izaokas dar nevedęs. Kanaaniečių dukterys mielai būtų tekėjusios už turtingo jaunuolio, bet to meto visuomenėje vyravo paprotys į žmonas imti savo giminės merginas. Todėl Abraomas siunčia savo tarną į gimtinę, kad parvestų nuotaką Izaokui.
Tas iškeliauja su dovanomis būsimai šeimininko marčiai. Dievas laimina jo kelionę, ir pirmoji mergina, atėjusi prie šulinio, kai tarnas ten ilsėjosi su kupranugariais, davusi atsigerti jam ir pagirdžiusi jo gyvulius, buvo Rebeka, Abraomo brolio sūnaus Betuelio dukra. Ji sutiko keliauti į Kanaano žemę su šituo vyru.
Tarnas galėjo lengviau atsikvėpti. Misija įvykdyta. Karavanas, papildytas Rebekos kraičiu, pajudėjo atgalios į Kanaano žemę. Tačiau istorija tuo nesibaigia: Izaokas išsiuntė savo sūnų Jokūbą į Haraną, kad susirastų sau žmoną motinos brolio Labano namuose. Nors buvo mielai dėdės priimtas, bet tarsi pasakose turėjo už tai atitarnauti (plg. Pr 28 – 31).
Šiandien skaitydamas šį pasakojimą galbūt prisimeni savo šeimyninio gyvenimo pradžią, svajones, o galbūt ir maldą Viešpačiui: „Duok ženklą, ar čia tikrai mano žmogus / man skirtoji moteris – iki amžiaus pabaigos, kai laimė tvers ar vargas suspaus, kol mirtis mus išskirs.“ Jei dar tik svajoji apie šeimos laimę, nedelsk, ieškok savo antrosios pusės. Tikėk, kad ją surasi, o suradęs – brangink, gerbk, ir Dievas laimins jūsų ištikimybę. Dievas yra ištikimas. Jis pažadėjo būti su mumis visados (plg. Mt 28, 20). Tad į Jo ištikimybę atsiliepkime irgi ištikimybe.
Tėve, dėkoju Tau už ištikimąją Tavo meilę ir trokštu regėti, kaip visi Tavo pažadai išsipildo. Neleisk man prarasti vilties!
Ps 106, 1–5; Mt 9, 9–13
Šeštadienis, liepos 8
Mt 9, 14–17
Jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius. (Mt 9, 17)
Pagal biblinį supratimą, žmogus gali būti palyginamas su indu, dažniausiai nužiestu iš molio (plg. Jer 18, 1–6; Rom 9, 21–23; 2 Kor 4, 7; 1 Tes 4, 4). Molis – trapi ir dužli medžiaga, netinkama vynui brandinti. Vynmaišiai buvo daromi iš atitinkamai išdirbtos ožkenos ar kitokių gyvulių odos. Juose buvo patogu laikyti vyną ar kitokius gėrimus.
Jėzaus klausytojai gerai nusimanė apie vynmaišius. Nauji vynmaišiai buvo tamprūs ir, jaunam vynui fermentuojantis, išsipūsdavo, bet nesutrūkinėdavo, nesuplyšdavo. Paslankumo, lankstumo, gebėjimo prisitaikyti reikėjo ir Jono mokiniams, ieškantiems Mesijo.
Turtingieji kasmet įstengdavo įsigyti naujų vynmaišių jaunam vynui, ne tokie pasiturintys ieškodavo būdų ir priemonių, kaip kuo ilgiau išlaikyti juos tamprius: minkštindavo alyvuogių aliejumi, pašalindavo nuosėdas, nuolat juos minkydavo ir maigydavo.
Mūsų kūnai su amžiumi stingsta, sąnariai pasidaro nelankstūs. Protas ir širdis taip pat rambėja, pasidaro neimlūs žinioms, emocijoms arba priešingai – ištyžta, suglemba. Kaip išlaikyti savuosius vynmaišius tamprius, elastingus, gebančius sutalpinti Gerąją Naujieną? Yra trys patikimi būdai: malda, išpažintis ir tarnystė.
Malda mūsų sielai – tarsi aliejus sudiržusiems vynmaišiams. Netveri džiaugsmu – dalykis juo su Viešpačiu, slegia skausmas – išliek jį Dievo artume. Jėzui rūpi kiekviena mūsų gyvenimo smulkmena. Įsiklausyk – ir išgirsi Viešpaties paguodą per Raštą ar bičiulio ištartą žodį.
Išpažintis – nuosėdų pašalinimas iš minčių ir širdies: neapgailėtos nuodėmės, tarsi kalkės, kaupiasi ant širdies indo sienelių; tas nuosėdas išvalo gailesčio actas, žaizdas gydo atleidimo balzamas. Nuolankumas, su kuriuo ateiname prie klausyklos, ir Dievo malonė leidžia mums priimti „jauną vyną“ ir „nesusprogti“.
Tarnystė namiškiams, kaimynams ar net svetimiems – širdies masažas, apsaugantis ją nuo užkietėjimo egoizme, kūno treniruotė, neleidžianti sustingti sąnariams. Šiuo kanalu į pasaulį liejasi Dievo žinia be jokio kalbesio, be žodžių. Būk pasirengęs ja dalytis!
Šventoji Dvasia, Dieve, suminkštink mano širdį, atverk ją Jėzaus žiniai.
Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135, 1–6
Sekmadienis, liepos 9
Mt 11, 25–30
Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. (Mt 11, 29)
Ar norėtum būti romus ir nuolankiaširdis kaip Jėzus? Dažnam nesinorėtų, nes romumą šiuolaikinis pasaulis tapatina su silpnumu. Tačiau nustebsi sužinojęs, kad romumas – stiprybės ženklas: reikia ypatingos jėgos ir ištvermės suvaldyti impulsus, kad per mus galėtų pasireikšti Dievo esatis.
Apie tokį Dievo tautos valdovą kalbėjo pranašas Zecharijas: jis išvarys kovos vežimus, sulaužys karo lanką ir skelbs taiką tautoms (plg. Zch 9, 10). Jis neprovokuos agresijos, įveiks priešus ne galiūnų jėga, bet gailestingu teisumu. Romus ir teisingas Gelbėtojas, Ganytojas romumu išblaško pykčio ir žiaurumo debesis.
Psichologai sako, kad visos emocijos yra teisėtos ir reikalingos. Pats Jėzus ir barėsi, ir su botagu Šventyklos kiemuose švaistėsi švento pykčio genamas (plg. Mt 21, 12–13). Tačiau Jis mokėjo švelniai paglostyti vaiką, ramiai praeiti pro minią, besikėsinančią Jį užmėtyti akmenimis (plg. Lk 4, 30), tylėti kaltinamas, melstis už savo kankintojus. Ar tu, būdamas Dievo sūnus, susivaldytum ir neprabiltum su tūžminga galia? Jis – susivaldė, tačiau toks romumas siutino priešus. Ir vis tiek Jėzus išlaikė vidinę ramybę.
Mūsų Viešpats kviečia mus į švelnumo, meilės ir romumo mokyklą. Joje mokysimės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Sunku, bet reikia. O gal jau esi gavęs romumo brandos atestatą? Suvaldai liežuvį, jei tave drabsto purvais, be žodžių padedi į vietą namiškių išmėtytus daiktus, svajoji įstrigęs automobilių spūstyje. Sveikiname, nes taip statai namus ant tvirto pamato, ne ant jausmų smėlio.
Tad mokykimės iš savo Viešpaties, kuris yra atlaidus ir gailestingas, lėtas pykti ir pilnas gerumo, ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais (plg. Ps 145, 8. 13).
Jėzau, vesk mane romumo keliu į tikrą stiprybę ir gebėjimą išlikti savimi.
Zch 9, 9–10; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; Rom 8, 9. 11–13
Pirmadienis, liepos 10
Mt 9, 18–26
Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė. (Mt 9, 25)
Jėzus, visagalis Viešpats, gali viską, tačiau mūsų, žmonių, netikėjimas suvaržo Jo laisvę veikti: grįžęs į tėviškę, dėl jų netikėjimo „jis ten nedarė tiek daug stebuklų“ (Mt 13, 58). Juk neverta mėtyti perlų tiems, kurie juos mindo tarsi bevertį stiklą. Šiandienos Evangelija įspūdingai liudija apie tikėjimo gausą – ir stebuklus, kuriuos Jėzus daro vieną po kito.
Kraujoplūdžiu serganti moteris ir mirštanti sinagogos vyresniojo dukrelė. Moteris dar turi jėgų maldauti išgydymo pati, už mirštančią mergaitę tą daro tėtis. Be tikėjimo jie tiesiog nuleistų rankas, užsidarytų savigraužoje ir savigailoje, tikėjimas jiems suteikia drąsos įveikti kliūtis. Moteris įveikia gėdą ir baimę, prasibrovusi pro minią, prisiliečia prie Jėzaus apsiausto. Sinagogos vyresnysis turi neišsigąsti raudotojų patyčių, kurie jį – ir Jėzų – laiko kvailių vietoje.
Jėzus padrąsina abu. Moteriai sako: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“ (Mt 9, 22); sinagogos vyresniajam: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta“ (Lk 8, 50). Kreipinys „dukra“ liudija, kad Jėzus išgydė ne tik jos kūną, bet ir dvasią. Eilinį kartą Jis turėjo progą nusistebėti tvirtu žmogaus tikėjimu.
Nuoširdų ir nuolankų tikėjimą parodė ir sinagogos vyresnysis, prašydamas prikelti ką tik mirusią dukrą (evangelisto Luko istorijoje – dar tik merdinčią). Atėjęs į jo namus Jėzus mato, kad aplinka tikėjimu nespindi. Gedėtojai stokoja pasitikėjimo Dievu ir šį trūkumą slepia po patyčių kauke: atvirai išjuokia Jėzų ir Jo tikėjimą savo Tėvu. Jėzus šiuos žmones išvaro ir, kaip sako Lukas, stebuklą leidžia pamatyti tik trims apaštalams ir mergaitės tėvams.
Visagalis Tėvas kviečia mus tapti Jo stebuklų ir ženklų liudytojais. Tik nesakyk, kad mūsų gyvenime jų nebūna. Jei visą gyvenimą Dievą neigęs žmogus staiga įtiki, jei per akimirką išsivaduoja iš varginančios priklausomybės, ar tai ne stebuklas? Ar laimingai pasibaigęs sunkus gimdymas, be vaistų nuslopęs nepakeliamas skausmas nėra stebuklas? Viešpats daro stebuklus, siunčia savo ženklus ir šiandien. Patyrinėk ir pamatysi.
Jėzau, padėk mano netikėjimui! Trokštu pažinti Tavo esatį ir galybę mano gyvenime.
Pr 28, 10–22; Ps 91, 1–4. 14–15
