Meditacijos
Trečiadienis, liepos 1
Am 5, 14–15. 21–24
Ieškokite gero, o ne pikto, kad būtumėte gyvi. (Am 5, 14)
Izraelitai manė besielgiantys tinkamai ir darantys gera, nes garbino Viešpatį taip, kaip įsakyta. Garbinti Dievą jie garbino, bet tai menkai tepaveikė jų širdis. Turtingieji toliau kaip įmanydami spaudė varguolius, krašte buvo daug neteisingumo. Tad Dievas pasiuntė savo pranašą Amosą, kad šis pasakytų izraeliečiams, jog jų apeigos Dievui nėra malonios ir priimtinos, jei jie blogai elgiasi su savo artimu ir kaimynu. Mylėti Dievą be jokių išimčių reiškia mylėti savo artimą. Tad Amosas ragino: „Ieškokite gero, o ne pikto, kad būtumėte gyvi“ (Am 5, 14).
Šie pranašo žodžiai mums primena Jėzaus ir Įstatymo mokytojo pokalbį. Šis paklausė Jėzaus: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Jėzus atsakė, kad jei Įstatymo mokytojas myli Dievą ir artimą, jis gyvens (plg. Lk 10, 27). Regis, taip paprasta. Atrodo, kad Jėzus perteikia pranašo Amoso raginimą ieškoti gero, kad būtume gyvi (plg. Am 5, 14)!
Kad būtumėte gyvi. Galbūt stengiamės dorai elgtis, daryti teisinga ir gera, bet ar darome tai, kas mums padės išlikti gyviems ir gyventi? Ar darome tai, kas teikia tikrą džiaugsmą ir yra prasminga tiek šiame gyvenime, tiek būsimajame – gyvenime su Dievu?
Dievas mus kviečia ieškoti gero. Jis ragina mus nenuilstamai ieškoti, kaip galėtume sustiprinti savo artimuosius ir palengvinti kitų žmonių kančias. Jei mylime juos, mylime Viešpatį. O jei mylime Viešpatį, atsiveriame Jo gyvenimo dovanai – pilnatviškam gyvenimui, pripildytam Jo Dvasios, gyvenimui, kuris keičia kitų žmonių gyvenimus į gerąją pusę.
Tad nepagailėk laiko išklausyti sunkumų prispaustą draugą, nuoširdžiai pasimelsti drauge su juo. Pakviesk bendradarbį išgerti kavos ir leisk jam pajusti, koks jis yra brangus Viešpačiui ir tau. Stokojantį pinigų kaimyną pavaišink pietumis arba gal nupirk jam maisto ar reikalingų vaistų. Paniurusį pažįstamą pasveikink maloniu žodžiu ir šypsena, pasidomėk jo sveikata. Ieškok gero! Mylėk Viešpatį ir savo artimą! Taip gyvensi džiaugsmingai ir pilnatviškai!
Viešpatie, padėk man daryti gera kitiems.
Ps 50, 7–13. 16–17; Mt 8, 28–34
Ketvirtadienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė
Lk 2, 41–52
Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs. (Lk 2, 48)
Liepos mėnuo – atlaidų mėnuo. Jis prasideda dvylikos dienų atlaidais Žemaičių Kalvarijoje. Stebuklais garsėjantis Dievo Motinos paveikslas prieš 20 metų buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis ir jam suteiktas Krikščioniškų šeimų Karalienės titulas. Mūsų laikais, kai šeimos sampratą klibina liberalizmo audros, būtina branginti ir ginti šeimą. Vien žmonių pastangomis tą padaryti sunku, bet Dangus ateina mums į pagalbą: duoda Šventąją Šeimą kaip pavyzdį, o Mergelę Mariją – kaip jautriausią ir galingiausią užtarėją.
Tiems, kas galvoja, kad Šventosios Šeimos gyvenimas buvo klotas rožėmis be spyglių, derėtų apsigalvoti. Gimdymas tvartelyje, Simeono išpranašautas kalavijas, perversiantis Motinos širdį, tremtinių dalia – kažin ar šiuolaikinės šeimos, pripratusios prie nūdienos komforto, technologijų ir patogių kelionių, ištvertų sunkumus, kurie tada ištiko Šventąją Šeimą?
Ir štai, kai atrodo, kad pavojų nelieka, Šeima, grįžusi iš Egipto, įsikuria Nazarete ir gyvenimas teka įprastu ritmu, vieną dieną tas ritmas sugriūva. Kasmetinė piligriminė kelionė į Jeruzalę švęsti Velykų šįkart baigėsi Marijos ir Juozapo išgąsčiu ir palengvėjimo atodūsiu. Šventei pasibaigus ir visiems būriu grįžtant namo tėvai pastebi, kad Sūnaus nėra. Sunerimę ieško Jo tarp giminių ir pažįstamų, neradę grįžta į Jeruzalę.
Kur ieškotum pradingusio vaiko atlaidus švenčiančių žmonių minioje? Tikriausiai kreiptumeisi į policiją, aplandžiotum visus užkaborius... Marija su Juozapu turbūt iš nevilties ir nuovargio ateina į Šventyklą. O ten – jų Jėzus! Marija švelniai priekaištauja Sūnui: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! <...> su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Ne pagal amžių brandus paauglys nustemba: „O kam manęs ieškojote?“ (Lk 2, 49).
Tikrai ne išbarti norėdami. Tik suprasti. Savo ir Jo vietą Dievo planuose. Savo ir Jo kelią. To galime palinkėti kiekvienai šeimai, auginančiai paauglį sūnų. Jam reikia tėvų nustatytų ribų, taip pat erdvės ir laisvės. Jis grįš ir bus jiems klusnus...
Marija, mūsų Motina ir Karaliene, padėk mums suprasti savo vaikus ir juos išmintingai auginti.
Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 4–8
Penktadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Jn 20, 24–29
Jau nebebūk netikintis – būk tikintis. (Jn 20, 27)
Tomas turėjo apsispręsti. Ar jis pasikliaus kitų apaštalų liudijimu ir patikės, kad Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių? Ar lauks, kol savo akimis pamatys prisikėlusį Kristų? Jo sprendimą žinome: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25).
Jėzus žinojo Tomo abejones ir troškimą įsitikinti, ar bičiulių pasakojimai yra tiesa. Po savaitės Jis vėl pasirodė apaštalams ir paragino Tomą apžiūrėti Jo žaizdas, jas paliesti. To užteko, kad Tomo skepticizmas išnyktų, užleisdamas vietą tikėjimui, kuris vėliau įkvėps jį nukeliauti net iki Indijos. Ten Tomas skelbė Gerąją Naujieną ir galiausiai atidavė savo gyvybę dėl Kristaus.
Pažvelkime į šią žinomą Evangelijos sceną iš savojo tikėjimo prisikėlusiu Viešpačiu perspektyvos.
Žinome, kad tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau mes turime ją „išvynioti“, išskleisti, į ją atsiliepti ir ją ugdyti. Turime apsispręsti, kad tikėsime net neturėdami tokių Jėzaus prisikėlimo įrodymų, kokius turėjo Tomas, ar net visą laiką kankinami dvejonių ar varginami įkyrių abejonių.
Tačiau apsisprendimas tikėti irgi yra Dievo dovana, ženklas, kad Jis nuolat lieja ant mūsų savo malonę, net ir tada, kai mes priešinamės. Gal patys nejaučiame nei skirtumo, nei vidinės permainos, sakydami „tikiu“ ar „netikiu“. Dievas tą skirtumą mato ir džiaugiasi mūsų troškimu bei pastangomis labiau tikėti. Deramu metu Jis pasirūpins „įrodymais“, kurie mus ves į tikėjimo gelmę.
Kokiais? Gal maldoje patirsime Dievo artumą, Jis atsilieps į mūsų prašymus, būsime išgydyti emociškai ar fiziškai. Gal Šventojo Rašto ištrauka ar adoracijos valandėlė uždegs mūsų širdis, atvers protą, ir mes rasime išeitį iš sudėtingos situacijos.
Pradinis Tomo skepticizmas nesutrukdė jam tapti šventuoju. Tavo abejonės gali tapti vartais į gilesnį tikėjimą. Apsispręsk tikėti, būk kantrus ir lauk. Prisikėlęs Viešpats pasirodys ir tau!
Jėzau, pasitikiu Tavimi, nors abejonės grasina paskandinti mano širdį!
Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Šeštadienis, liepos 4
Mt 9, 14–17
Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? (Mt 9, 15)
Jono mokiniai negalėjo suprasti, kodėl Jėzus ir Jo mokiniai nepasninkauja. Jėzus nustemba ir klausia: nuo kada pasninkaujama per vestuves? Jis nori, kad amžininkai, bendrapiliečiai pamatytų naują vyksmą ir suprastų – jaunikis, Izraelio Mesijas, yra čia! Jėzuje nauju būdu Dievas apreiškia save, todėl tokioms atgailos praktikoms, kaip pasninkavimas, čia nelieka vietos. Metas pasninkui ateis tada, „kai jaunikis iš jų bus atimtas“ (Mt 9, 15).
Kaip turėtume priimti Jėzaus žodžius? Viena vertus, Jo dabar nėra su mumis fiziškai, todėl mes pasninkaujame iš ilgesio. Antra vertus, net būdamas toli nuo mūsų Jis tuo pačiu metu yra su mumis. Tikėdami Kristaus prisikėlimu, mes nepamirštame Jo pažado ir juo viliamės: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Taigi, nors liūdime, negalėdami Jo matyti čia ir dabar, sykiu galime džiaugtis, nes žinome, jog ateina geresnieji dalykai, kuriuos Dievas yra mums numatęs. Laukiame Jėzaus sugrįžtant, ilgimės Jo buvimo pilnatvės, nes esame paragavę Jo gerumo.
Nors Jėzus ne kartą ragino savo mokinius imti kryžių ir sekti Jį, šis kelias tikrai nėra vien nesibaigiantis skausmas ir vargas. Kiekvieną skausmą keičia koks nors džiaugsmas. Po penktadienio pasninko ateina sekmadienis – Jaunikio prisikėlimo akimirka, visų mūsų troškimų išsipildymas! Pasitikėk Jo Dvasia, dabar gyvenančia mumyse, ir turėk vilties, kad vieną dieną džiaugsiesi kartu su Juo Dangaus šlovėje.
Šiame gyvenime patiriami sunkumai negali prilygti būsimajai vestuvių puotai Karalystėje! Apkabiname šio gyvenimo kentėjimus, o širdimi veržiamės į mūsų laukiantį džiaugsmą: tobulą ir amžiną sąjungą su Dievu danguje. Jis nori, kad dalyvautume Jo vestuvių pokylyje, šventėje, kuri nesibaigs per amžius.
Jeigu šiandien jauti Dievo artumą, Jo atsitraukimą, jei vieną akimirką glaudiesi prie Jėzaus krūtinės, o kitą iš nevilties Jam grūmoji kumščiu, žinok, kad Jaunikis neužsigauna, bet ištikimai veda tave dangiškųjų vestuvių link. Viskas baigiasi, lieka tik meilė.
Jėzau, džiaugiuosi, kad esi su manimi šiame gyvenime. Ak, kad tik greičiau susitiktume amžinybėje!
Am 9, 11–15; Ps 85, 9–14
Sekmadienis, liepos 5
Mt 11, 25–30
Imkite ant savo pečių mano jungą. (Mt 11, 29)
Sena tradicija skatino tikinčius žydus imti „Toros, arba Viešpaties Įstatymo, jungą“, tai yra teikti pirmenybę Įstatymo studijavimui ir apmąstymui. Į šias maldingas studijas ne vienas žvelgė tarsi į stebuklą, net buvo sakoma, jog kiekvienas, kuris imsis nagrinėti Įstatymą, patirs vidinę laisvę nuo priespaudos ir žemiškų rūpesčių jungo. Anot psalmininko, „Viešpaties Mokymas – tobulas: jis atnaujina gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi – jie paprastus žmones padaro išminčiais“ (Ps 19, 8).
Taigi, kai Jėzus savo mokiniams liepė imti Jo jungą, jie tikriausiai suprato, ką jis turi omenyje: Priimkite mano mokymą. Pasinerkite į mano žodžius. Tegul tai, ko aš jus mokiau, tampa jūsų didžiausiu prioritetu ir didžiausia brangenybe. Jiems, ko gero, buvo aišku, kodėl Jis savo jungą vadina švelniu, o naštą – lengva: kiekvienas, kuris tą jungą paims, „ras atgaivą savo sielai“ ir jo nebeslėgs jokios kitos naštos (plg. Mt 11, 30. 28).
Jungą įsivaizduojame kaip sunkų padargą, užmaunamą ant sprando; esame įkinkomi į porą su kažkuo ir taip mūsų laisvė suvaržoma. Gal ir Jėzaus mokymų apmąstymas yra jungas? Ne, tai visiška priešingybė: įsigilinus į Jo žodžius Šventajame Rašte mūsų širdis ir protas kyla į dangų. Tai leidžia mums atsiverti Jo Dvasios Artumui; Ji nori išgydyti mūsų žaizdas, sustiprinti mūsų valią ir suteikti prasmę mūsų troškimams. Tai padeda suprasti, kad gyvenimas, į kurį Jis mus kviečia, yra džiaugsmas ir privilegija.
Jėzus yra ganytojas, trokštantis to, kas mums geriausia. Jo žodžiai kupini išminties ir pamokymų. Jie ugdo mūsų širdį ir protą pagal Jo paveikslą. Taigi, studijuokime juos. Apmąstykime, ką išgirdome ar perskaitėme. Jei pakviesi į širdį galingą Jo Dvasią, Jo jungas taps švelnesnis, o našta – kasdien vis lengvesnė.
Jėzau, dėkoju Tau, kad mokai mane kelio, kuriuo turėčiau eiti.
Zch 9, 9–10; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; Rom 8, 9. 11–13
Pirmadienis, liepos 6
Mt 9, 18–26
Išeikite, nes mergaitė ne mirusi, o miega. (Mt 9, 24)
Kodėl Jėzus taip pasakė? Sinagogos vyresnysis, kurio dukrelė ką tik mirė, pasikvietė Jį į savo namus. Jėzus, atėjęs su savo mokiniais, ten jau rado susirinkusius vamzdininkus ir raudotojus, garsiai apraudančius jos mirtį. Viešpats paliepė visiems išeiti. Tame bruzdesyje nebuvo erdvės tikėjimui ir tylai, kurios Jis troško, žinodamas, kad sugrąžins mergaitę į gyvenimą.
Įsivaizduok sielvarto apimtą tėvą: jis atėjo pas Jėzų, tikėdamas, kad dukrelė atgis, jei tik Jėzus uždės ant jos ranką (plg. Mt 9, 18). Su didele viltimi jis veda Jėzų į savo namus. Raudotojų aimanos, pašaipi jų reakcija į Jėzaus žodžius... Ar sinagogos vyresniojo tikėjimas nesusvyruos?
Mokytojas išvaro minią, kad nusiminęs tėtis sutelktų dėmesį į esminę tiesą: Jėzus čia, su juo, Jis gali ir jo dukrelę iš numirusių prikelti. Bruzdesys nurimsta, Jėzus su nusiminusiu tėčiu įeina į mergaitės kambarį. Vyras sulaiko kvėpavimą: ar Jėzus uždės ranką ant mergaitės? Ar dukrelė atgis? Skaitome Evangelijos pasakojime: „Jėzus paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė“ (Mt 9, 25).
Nors sunkumai dažną iš mūsų skatina glaustis prie Viešpaties, bet jie gali tapti ir kliuviniu, užgožti tikėjimo tiesas, atimti pasitikėjimą Dievu. Abejonės, piktojo melagystės, kitų žmonių žodžiai kelia sumaištį mūsų mintyse ir jausmuose: „Ar Jėzus vis dar myli mane? Ar Jis yra čia, šią akimirką, kai man taip sunku?“ Pasitikėjimas Juo susvyruoja, širdyje – panika.
Neišsigąsk. Atnešk Jėzui savo besiblaškančias mintis. Tegu Jis liepia joms pasitraukti, teišveda jas kuo toliau. Lik su Juo. Nors ir ne iš karto, šie balsai nurims, sumaištis išsisklaidys. Jėzus žino, ką jauti ir ką Jis darys. Pasitikėk Juo ir lauk. Įsiklausyk ir išgirsi: „Esi mano, aš niekada tavęs nepaliksiu.“ Atiduok Jam visas savo gyvenimo sritis. Jis atneš taiką ir ramybę.
Ar jauti, kaip Jo Artume stiprėja tavo tikėjimas? Iš tavo širdies ima veržtis psalmės žodžiai: „Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius. Didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, – jo didybė yra nesuvokiama“ (Ps 145, 1–2).
Jėzau, prikelk mane, kad būčiau gyvas Tavo prisikėlimo liudytojas!
Oz 2, 16–18. 21–22; Ps 145, 2–9
Antradienis, liepos 7
Mt 9, 32–38
Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. (Mt 9, 36)
Evangelijose Jėzus vadina save geruoju ganytoju, pasirengusiu atiduoti savo gyvybę už savo kaimenės avis. Rūpestingu žvilgsniu apžvelgia susirinkusias minias ir mato jų varganumą. Aukštieji kunigai, fariziejai, religiniai tautos vadovai, kurie turėtų ganyti šiuos žmones, rūpinasi tik Įstatymo raide, o ne Dvasia. Užuot džiaugęsi Jėzaus daromais stebuklais – išgydymais ir išlaisvinimais, kaltina Jį, kad „išvaro demonus su jų valdovo galia“ (Mt 9, 34). O Dievo žodžio alkstančios minios stebisi ir sekioja paskui Jėzų.
Todėl Jis savo mokiniams ir mums liepia melsti pjūties šeimininką, kad „atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38), nes sielų derlius jau prinokęs (plg. Jn 4, 33). Jėzus tuoj pasišauks dvylika apaštalų, suteiks jiems valdžią netyrosioms dvasioms ir išsiųs juos skelbti Karalystės ir „ganyti pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 10, 6).
Atjaučiantis Jėzus ir šiandien siunčia darbininkus ieškoti pražuvusių, paklydusių avių. Ypatingą pareigą būti ganytojais turi pašauktieji į kunigystę. Tačiau kiekvienas tikintysis yra „savo brolio sargas“ (Pr 4, 9), turįs pasirūpinti vargstančiais ir apleistais, galįs Jėzaus širdimi pamilti ieškančius, sutrikusius ir suklaidintus. Kiekvienas gali skelbti Gerąją Naujieną apie Dievo ištikimybę ir gailestingumą savo gyvenime ir nešti Jėzaus meilę, kad ir kur eitų.
Savo kasdienybėje tikriausiai teko susitikti žmonių, kurie niekada neturėjo progos – o gal ir noro – pasikalbėti su kunigu, nors jiems rūpi dvasiniai dalykai. Tu gali pabūti „ganytoju“ bendradarbiui, giminaičiui, draugui ar kaimynui... Močiutei, krapštančiai paskutinius centus eilėje prie kasos, susirūpinusiam sūnaus klasės draugo tėčiui, socialiniam darbuotojui... Žmogui, netikėtai atsidūrusiam šalia tavęs. Tavo artumas, ištartas žodis ir Dievo veikimo liudijimas gali pakeisti jų gyvenimą! Viešpats siunčia mus arba mums atsiunčia kitus. Pasirengęs eiti ir priimti?
Jėzau, Gerasis Ganytojau, padėk man tapti vis panašesniam į Tave!
Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10
Trečiadienis, balandžio 8
Mt 10, 1–7
Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. (Mt 10, 7)
Ar gali įsivaizduoti, ką Jėzaus laikų žmonės galvojo, pirmą kartą išgirdę Jo apaštalus skelbiant prisiartinusią Dangaus Karalystę? I amžiuje Palestina tikrai neatrodė panaši į įsivaizduojamą Dangų. Gyvenimas romėnų okupacijos sąlygomis buvo ne iš lengvųjų. Korupcija, mokesčių našta, ligos ir skurdas. Ar tokia turėtų būti išsvajota Karalystė?
Gal Jėzus klydo, paliepęs skelbti, kad Karalystė čia pat? Tikrai ne. Jis norėjo, kad žmonės žinotų, jog yra ne tik priespauda, bet ir viltis išsilaisvinti. Taip, ši viltis neįmanoma be atsivertimo ir atgailos (plg. Mt 4, 17), kuri juos nuves į laisvę ir išgelbėjimą. Artinosi naujas pasaulis, ir Mesijas jį kūrė!
Mokiniai laikėsi Jėzaus nurodymų, vykdė viską, ką Jis buvo jiems liepęs: skelbė Evangeliją, gydė ligonius, prikėlė mirusius ir išvarinėjo demonus. Žmonių gyvenimai buvo perkeisti, ir Karalystė ėmė plisti.
Taip Dievo Karalystė plinta ir šiandien. Tik pažvelk, kaip iš saujelės apaštalų per du tūkstančius metų atsirado 2,5 milijardo krikščionių (daugiau nei pusė jų išpažįsta katalikybę)! Pagalvok, kiek per visą tą laiką buvo pastatyta bažnyčių, mokyklų, ligoninių, kiek didžiulių misijų įvykdyta. O kur dar daugybė praėjusių amžių ir mūsų dienų šventųjų, kurie iš Dievo malonės keitėsi patys ir savo užtarimu perkeitė kitų žmonių gyvenimus! Prisimink Motiną Teresę, Joną Paulių II ir Karolį Akutį.
O tu? Galbūt manai, kad Dievas nepaskyrė tau jokios ypatingos užduoties? Tačiau kiekvieną kartą, kai veiki iš meilės Jėzui, kiekvieną kartą, kai meldi išgydymo malonės artimam ar nepažįstamam, kiekvieną kartą, kai paliudiji savo tikėjimą, tu statai Karalystę. Kiekvieną kartą, kai dėl Jėzaus ar Jo mistinio Kūno – Bažnyčios apmiršti sau, tu leidi Jo šviesai šiame pasaulyje suspindėti šiek tiek ryškiau. Šiais poelgiais paliudiji, kad Dangaus Karalystė čia pat!
Nedrįsk manyti, kad esi nereikšmingas. Mes esame Dievo plano dalis! Taigi šiandien stenkis eiti ten, kur ves Šventoji Dvasia. Daryk tai, ko Viešpats prašo iš tavęs, ir priartinsi Karalystę.
Viešpatie, tegul Tavo Karalystė šiandien viešpatauja manyje ir per mane!
Oz 10, 1–3. 7–8. 12; Ps 105, 2–7
Ketvirtadienis, liepos 9
Mt 10, 7–15
Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 8)
Kokia dovana yra mūsų tikėjimas! Krikščionys jį perdavė mums iš kartos į kartą. Šventieji ir kankiniai kovojo, kad jį išsaugotų mums, ir už tai sumokėjo savo gyvybės kainą. Mes iš tiesų esame šlovingos tikėjimo šeimos nariai, mums skirto paveldo, saugomo danguje, bendraįpėdiniai (plg. 1 Pt 1, 4). Mes gavome gerąją išgelbėjimo naujieną – kuri mums nieko nekainavo – ir galimybę patirti naują gyvenimą Jėzuje Kristuje. Ši nepelnyta, nepirkta dovana yra neišmatuojamos vertės.
Šios dienos Evangelijoje Jėzus liepia apaštalams skelbti Evangeliją „dovanai“ (Mt 10, 8), nesitikint jokio atlygio, nesivadovaujant principu „aš tau, tu man“. Jėzus ir mus ragina panašiai elgtis. Jis mus prašo skelbti: „Dangaus Karalystė yra čia pat“ (Mt 10, 7), dosnia širdimi dalytis tuo, kas esame, liudyti kitiems apie naują gyvenimą Jėzuje. Jis mums buvo padovanotas, o mes galime jį perduoti kitiems kaip didžiausią brangenybę.
Bauginantys žodžiai, tiesa? Ypač jeigu iš prigimties esi nedrąsus ir manai, kad tau trūksta žinių apie savo tikėjimą. Galbūt bijai, kad nežinosi, kaip atsakyti į sunkų, sudėtingą ar provokuojantį klausimą. Tačiau per Krikštą buvai pripildytas Dvasios malonės ir įgavai stiprybės skelbti bei liudyti, ką Dievas nuveikė tavo gyvenime. Ne pats kalbėsi, bet Dvasia prabils per tave ten, kur esi, ir galėsi nešti išganymo žinią tiems, kuriuos sutiksi. Ji duos žodžius ar gebėjimą tyliai pabūti šalia – visa, ko reikia, kad galėtum dalytis tikėjimu!
Tavo santykio su Dievu istorija gali paskatinti kaimyną atsigręžti į Viešpatį; patiriami sunkumai maldoje gali įkvėpti ir kitus likti ištikimus, o supratingas žvilgsnis ir įsiklausymas į draugo abejones – sugrąžinti jį į Bažnyčią.
Progų ir galimybių pasidalyti Evangelija yra kiekviename žingsnyje. Atvirumas ir neapsimestinis nuoširdumas – santykio pradžia. Pamokslai neįkvėps, bet liudijimas tikrai gali įpūsti tikėjimo kibirkštį kito žmogaus širdyje.
Viešpatie, padėk man šiandien išgirsti Tavo Gerąją Naujieną ir ją paskleisti savo aplinkoje.
Oz 11, 1–4. 8–9; Ps 80, 2–3. 15–16
Penktadienis, liepos 10
Mt 10, 16–23
Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. (Mt 10, 16)
Ar prisimeni palyginimo apibrėžimą, girdėtą gimtosios ar užsienio kalbos pamokose? Tai meninė, stilistinė kalbos priemonė, kuria sugretinami du tiesiogiai nesusiję įvaizdžiai, ir tekstas pasidaro vaizdingesnis. Jėzus buvo tikras palyginimų ir metaforų meistras! Štai šiandieniame Evangelijos skaitinyje Jis sako mokiniams: „Aš jus siunčiu kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip gyvatės ir neklastingi kaip balandžiai“ (plg. Mt 10, 16). Norėdami geriau suprasti Jėzaus mintį, kiekvieną palyginimą pasvarstykime atskirai.
Kaip avys – ir dar tarp vilkų. Avių įvaizdžiu dažniausiai apibūdiname naiviai paklusnius žmones, kurie aklai seka paskui minią. Šiuolaikiniame kontekste tai skamba negatyviai, tačiau Jėzus turi omenyje kitokią prasmę. Viešpats nori, kad mes pasitikėtume Juo taip, kaip avys pasitiki savo piemeniu, kuris jas gano ir saugo. Kai Gerasis Ganytojas siunčia mus į pasaulį dalytis Jo Evangelija, neiškeliaujame vieni: einame po du, o įžvalgos Dvasia lydi mus ir perspėja apie vilkus – piktavalius žmones ir pagundas.
Gudrūs kaip gyvatės. Jėzus nori, kad būtume gudrūs, apsukrūs kaip gyvatės. Būti gudriam – tai rasti geriausią strategiją, kuri įgalintų mus perduoti išgelbėjimo žinią kiekvienam žmogui. Strategija, taktika, prieigos kelių pasirinkimas. Jėzus kiekvieną užkalbindavo skirtingai. Ir mes turime būti atviri Šventajai Dvasiai, kad atrastume veiksmingiausią evangelizacijos metodą.
Neklastingi kaip balandžiai. Jėzus moko apaštalus – ir mus – suderinti proto įžvalgumą su nepadalytos širdies tyrumu. Jis ragina siekti proto aiškumo, kuris kyla iš širdies, nukreiptos tik į Jį. Toks aiškumas leis mums sutelkti dėmesį į Jėzaus meilę, kartu su Juo trokšti, kad ateitų metas, kai visi pažins Dievą.
Pasitikėjimas, įžvalgumas ir neklastingumas – uolaus mokinio savybės, kurias turime ugdytis ne ant sofos, bet eidami ten, kur Viešpats mus siųs. Jis pašaukė, Jis siunčia, Jis duos ir jėgų!
Viešpatie, mokyk mane nešti Gerąją Naujieną, kur tvyro baimė ir nusiminimas!
Oz 14, 2–10; Ps 51, 3–4. 8–9. 12–14. 17
