Meditacijos
Sekmadienis, lapkričio 1
VISI ŠVENTIEJI
Apr 7, 2–4. 9–14
...štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti... (Apr 7, 9)
Šventasis Jonas taip aprašo dangų, kad užima kvapą – šventi vyrai ir šventos moterys iš viso pasaulio drauge su angelais garbina Dievą priešais Jo sostą! Gera šį vaizdinį kontempliuoti šiandien, per Visų Šventųjų iškilmę. Šiandien minime tuos šventuosius, kuriuos žinome ir mylime, kurių vardą nešiojame, kurių pavyzdžiu sekame, kurie yra mūsų vyskupijos ar parapijos globėjai, kurių užtarimo dažniausiai šaukiamės. Bet ne tik juos. Minime ir visus kitus šventuosius, kurių netgi vardų nežinome. Ir sykiu prisimename, kad kiekvienas iš mūsųyra kviečiamas tapti šio neaprėpiamo būrio nariu!
Šventumas yra skirtas kiekvienam. Primindamas Vatikano II Susirinkimo mintį, kad šventumas – tai visų pašaukimas, popiežius Leonas XIV sakė: „Šventumas nėra tik keleto privilegija, tai dovana, reikalaujanti, kad kiekvienas pakrikštytasis siektų Dievo ir artimojo meilės pilnatvės“ (Audiencija, 2026 m. balandžio 8 d.).
Taigi tu gimei, kad būtum šventas! Vis dėlto tai nereiškia, kad turi būti lygiai toks, kaip Pranciškus Asyžietis ar Motina Teresė. Atmink, kad tą neaprėpiamą šventųjų būrį sudaro žmonės „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9)! Dievas nesitiki, kad tu būsi visa kuo panašus į kitus šventuosius, Jis tavęs prašo būti šventam, atsižvelgdamas į tavo gyvenamą vietą, laiką, tavąjį pašaukimą ir gyvenimo būdą. Kelias į šventumą susijęs su įvairiomis mūsų gyvenimo aplinkybėmis. Vatikano II Susirinkimo tėvai moko: „Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo“ (Lumen gentium, 41). Visus šventuosius tarpusavyje sieja tai, kad jie noriai leidžia Viešpačiui auginti juos meile Dievui ir artimui.
Tepadrąsina ši iškilmė ir mus siekti šventumo, viltis, kad danguje su milžiniška minia garbinsime Dievą!
Jėzau, trokštu Tave sekti ir galiausiai įsilieti į šventųjų būrį danguje!
Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12
Pirmadienis, lapkričio 2
Mirusiųjų minėjimo diena
Išm 3, 1–9
Teisiųjų sielos yra Dievo rankoje. (Išm 3, 1)
Šiandien, kai minime visus mirusiuosius, Bažnyčia kviečia mus melstis už esančiuosius skaistykloje. Mūsų broliai ir seserys skaistykloje yra apvalomi nuo nuodėmės padarinių, kad galėtų danguje pilnatviškai regėti Dievą.
Mintys apie skaistyklą galbūt mus truputėlį baugina, bet Katalikų Bažnyčios katekizmas sako, kad skaistykla yra vilties vieta, tad nėra ko jos perdėtai bijoti: „Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nėra pakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami tol, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą“ (KBK, 1030).
Tai didi žinia! Kiekvienas esantysis skaistykloje yra Dievo draugas ir keliautojas į šventumą, suteikiantį tyrą dangaus džiaugsmą. Šiandienos pirmajame skaitinyje sakoma: „Betgi teisiųjų sielos yra Dievo rankoje“ (Išm 3, 10). „Jų viltis yra kupina nemarumo“ (Išm 3, 4), nes Dievo malonė ir gailestingumas yra su Jo šventaisiais, Jis jais rūpinasi (plg. Išm 3, 9).
Žemiškajame gyvenime esame labai pažeidžiami: mus vargina vidinės įvairiausios pagundos, išorėje mūsų tyko visokiausios grėsmės. Tačiau žmonės, už kuriuos šiandien meldžiamės, visa tai jau paliko. Dievas dabar juos grynina ir šalina bet kokius praeities nuodėmių padarinius, kad jie galėtų laisvi ir tyri stoti prieš Jo sostą. Šiame gyvenime tuos žmones mylėjome ir viliamės būti su jais būsimajame, tad juos palaikome šioje kelionėje savo maldomis.
Kaip už juos meldžiamės? Su pasitikėjimu. Apaštalas Paulius rašė: „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Dievas mus mylėjo, nors mes niekaip nenusipelnėme Jo meilės! Ir Jis nepaliauja mūsų mylėjęs. Taigi mes nebandome įtikinti Dievo, kad Jis būtų gailestingas – juk jau žinome, kad Jis toks yra!
Todėl leiskis Dievo pripildomas pasitikėjimo nepajudinama Jo ištikimybe saviesiems. Leisk Jam įskiepyti tavo širdyje nemirtingumo viltį. Leisk Jam nukreipti tavo žvilgsnį į dangų.
Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie!
Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11; Jn 6, 37–40 ir kiti skaitiniai
Antradienis, lapkričio 3
Lk 14, 15–24
Ateikite, jau viskas surengta. (Lk 14, 17)
Atsiliepdamas į vieno žmogaus ilgesingą atodūsį: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo Karalystės pokylyje“ (Lk 14, 15), Jėzus papasakojo palyginimą apie nedėkingus svečius. Buvo surengta didelė puota, ir šeimininkas pasiuntė savo tarną pranešti pakviestiesiems: „Ateikite, jau viskas surengta.“ Tačiau jie vienas po kito ėmė atsiprašinėti (plg. Lk 14, 17–18). Vienas teisinosi nusipirkęs dirvą ir „būtinai turįs eiti jos apžiūrėti“, kitas norėjo išmėginti „penkis jungus jaučių“, kuriuos neseniai įsigijo, trečias negalėjo atvykti, nes ką tik susituokė. Ko gero, ir kiti išsigalvojo visokiausių priežasčių, kad tik nereikėtų sėdėti prie puotos stalo.
Į tą dangiškąjį pokylį esame pakviesti ir mes: ar noriai jam rengiamės? Juk jis yra daug daugiau nei paprastas pramoginis renginys – tai mūsų gyvenimo tikslas! Dievas kviečia mus ir nori, kad skirtume Jam pirmąją vietą savo širdyje ir ateitume į šventę.
Tačiau kol esame žemėje, apie Dievą ir amžinybę retai pagalvojame: mūsų mintys krypsta į kasdienius rūpesčius ar žemiškus malonumus, darbo reikalus, studijas ar svajones apie ateitį. Kartais šeimą ir draugus iškeliame aukščiau už Viešpatį. Pasidavę šioms pagundoms, ieškome pasiteisinimų, nesistengiame stiprinti santykių su Juo, atverti Jam savo širdį ir nieko nedarome, kad pasiruoštume amžinybei.
Palyginimo šeimininkas supyksta ant pakviestųjų ir siunčia savo tarną į miesto aikštes ir skersgatvius, kelius ir patvorius atvesti visų vargšų, paliegėlių, aklų ir luošų, kad jo namai būtų pilni. Jie valgys ir bus sotūs, o „nė vienas iš anų pakviestųjų neragaus mano vaišių“ (Lk 14, 24). Kitaip tariant, jei sykį kvietimo atsisakysime, kažin ar gausime antrą kvietimą, kažin ar būsime vėliau įleisti.
Tad nedelsk, neišsisukinėk Prašyk, kad Šventoji Dvasia parodytų, kas trukdo pasiruošti amžinybei, kodėl nepriimame Dievo kvietimo į puotą. Galbūt viena iš priežasčių – klaidingas nevertumo suvokimas arba perdėtas pasitikėjimas savimi. Tad paskubėk. Nebandyk Jėzaus kantrybės, kad nebūtų per vėlu.
Jėzau, padėk man nepadalyta širdimi atsiliepti į Tavo kvietimą!
Fil 2, 5–11; Ps 22, 26–32
Trečiadienis, lapkričio 4
Lk 14, 25–33
Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos <...>, negali būti mano mokinys. (Lk 14, 26)
Įsivaizduok, jog eini su savo broliu ar sese dulkėtu Izraelio keliu ne šiandien, bet prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Didžiulė minia seka paskui populiarų mokytoją, išgarsėjusį savo stebuklais. Brolis prikalbino tave eiti kartu, o tu sutikai iš smalsumo: „Kelias valandas paėjėsiu sykiu, o tada grįšiu namo. Kas žino? Gal pamatysiu stebuklą.“
Ir štai – mokytojas stabteli, atsigręžia į žmones ir taria: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo šeimos, <...> kas neneša savo kryžiaus <...>, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26. 27).
„Ką čia paisto tas tavo Jėzus, su kuriuo leidi savo dienas? Ko gali išmokyti toks mokytojas, kuris tau liepia nekęsti mūsų, tavo šeimos narių?“ – nusispjauni broliui po kojomis.
O jis tik nusikvatoja: „O ne! Jis to neliepia, tik sako, kad meilė Dievui padarys mus laisvus ir mes tuomet iš tikrųjų pajėgsime mylėti savuosius. Be to, Jis ima mus į tolimą kelionę, į kurią viso savo turto nesusikrausi, nepaneši. Sakydamas „nekęsk“, Jis turi omenyje, kad net ir svarbiausi dalykai Dievo atžvilgiu yra antraeiliai. Myliu tave, bet pirmąją vietą visada turiu skirti Mesijui!“
Jo žodžiai – tarsi staigus vėjo gūsis, išmušantis tave iš pusiausvyros. „Ar jis tikrai pasiruošęs viską palikti – mūsų namus, mūsų ūkį, mūsų tėvus?“ Galvoje prabėga vaizdai: tobulai suartas laukas, motinos glėbio šiluma, tėvo akyse spindintis pasididžiavimas. „Nejaugi visi šie dalykai neverti mūsų prieraišumo?“
Staiga susimąstai: „O gal ir aš pernelyg stipriai įsikibęs į savo darbą, buitį, gniaužiu saujoje santykius, užuot atviromis rieškučiomis ir širdimi priėmęs Dievo dovanas?“ Ateina suvoktis, jog visą gyvenimą rūpinaisi, kad pasaulis suktųsi pagal tavo valią, kad pildytųsi būtent tavo sumanymai ir norai. Tad gal atėjo metas paleisti įvykius ir žmones? Ir su pasitikėjimu sekti paskui Mokytoją. Jis suteiks daug vertingesnių dalykų, didesnių nei tu pajėgi įsivaizduoti. Praplatins tavo širdį.
Jėzau, tikiu, kad Tavo dovanos pranoks didžiausius mano turtus.
Fil 2, 12–18; Ps 27, 1. 4. 13–14
Ketvirtadienis, lapkričio 5
Lk 15, 1–10
Džiaukitės kartu su manimi! (Lk 15, 6)
Nėra žmogaus, kuris nebūtų ko nors praradęs ar netekęs – artimojo, tarpasmeninių santykių, darbo ar sveikatos. Ir kiekvienam pažįstamas palengvėjimo ir džiaugsmo pojūtis, kai sugrąžinama tai, ko jau buvai netekęs. Tą pakilios nuotaikos ir palengvėjimo patirtį Jėzus mums primena palyginimuose apie paklydusią avį ir pamestą monetą.
Ta pasiklydusi avis ar pamesta drachma esame mes, o Viešpats nenuilstamai mūsų ieško. Žvilgtelkime ir pabandykime suprasti, kaip palyginimuose atskleidžiamas Dievo būdas. Nesvarbu, kaip toli nuklydome, kiek laiko buvome dingę ar kur nuėjome – Jis nesiliauja mūsų ieškoti. Suradęs – išgelbėjęs mus iš nuodėmės, iš gėdos ar nevilties tamsos, išvedęs į pasitikėjimo šviesą – neteisia mūsų. Jis nesiskundžia, kad taip ilgai turėjo mūsų ieškoti. Priešingai, Dievas visą dangų užkrečia džiaugsmu, šventieji ir angelai ploja katučių!
Įsivaizduok Jėzų, besidžiaugiantį „visokiais muitininkais ir nusidėjėliais, kurie rinkdavosi jo pasiklausyti“ (Lk 15, 1). Šie žmonės buvo atsidūrę visuomenės paribiuose: jų visi gėdijosi, jie jautė socialinę atskirtį ir buvo nurašyti kaip beviltiški. Tačiau būtent juos Jėzus priima išskėstomis rankomis. Priima ir tave, kad ir kur būtum skaitydamas šias eilutes – namuose, kalėjime, bažnyčioje, ligoninėje ar kęstum sunkmetį, – Jėzus tave mato, o iš Jo elgesio aiškiai gali suprasti, kad Jis tave besąlygiškai priima. Prabyla į tavo širdį ir ragina nusigręžti nuo bet kokių nuodėmių, kurios tave išsunkia.
Pagalvok, kaip pradžiuginsi Jėzų, kai priimsi Jo kvietimą ir atneši savo naštas bei nuodėmes į išpažintį. Kaip džiūgaus angelai, kai pripažinsi, kad tau reikia gailestingumo. Jie mato tavo žingsnius kelyje į laisvę, mato tavo pastangas artėti prie Viešpaties. Jiems tai džiugus reginys!
Pasvarstyk apie dangišką džiaugsmą, kai melsiesi. Gal jau metas atlikti išpažintį? Jei dar nesijauti pasiruošęs, atverk savo širdį Viešpačiui ten, kur esi. Leisk Jam surasti tave. Prisimink šiandienos psalmės žodžius: „Pagalbos ieškoti eikite pas Viešpatį, visad ieškokite jo Artumo“ (Ps 105, 4).
Jėzau, džiaugiuosi Tavo meile ir gailestingumu man ir visiems nusidėjėliams.
Fil 3, 3–8; Ps 105, 2–7
Penktadienis, lapkričio 6
Lk 16, 1–8
Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. (Lk 16, 8)
Šiandienos Evangelijoje paminėtą ūkvedį galėtume pavadinti „antiherojumi“. Atleistas už tai, kad iššvaistė savo šeimininko turtą, nusprendė įsiteikti jo skolininkams, nurašydamas dalį jų skolų. Tai kodėl gi Jėzus jį pagiria (plg. Lk 16, 8)? Ar tai nėra pavyzdys kitiems nedorėliams, paskata elgtis taip pat?
Nesąžiningas prievaizdas pasirodė esąs gudrus (plg. Lk 16, 8). Jis iškart pradėjo ieškoti išeities: „Ką veiksiu <...>? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti...“ (Lk 16, 3. 4). Jis nepasidavė savigailai ir savigraužai, bet egoistiškai siekė naudos sau. Jėzus įvertino praktinį prievaizdo protingumą, to mokė ir savo mokinius: „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16).
Protingumas – viena iš keturių pagrindinių dorybių, kurias reikia ugdytis. „Tai dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra mūsų tikrasis gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1806). „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). Žvilgsnis į ankstesnius savo sprendimus atskleis, kad tą padaryti pavyksta ne visada, tačiau bandykime vėl ir vėl. Kaip bandyti ir ko imtis?
Pirma, venkime skubotų veiksmų. Apimti emocijų nesusivaldome; verčiau giliai įkvėpti, nusiraminti ir kreiptis į Viešpatį. Tyla reikalinga, kad Dievas suteiktų mums įžvalgos ir pamokytų spręsti problemą. Antra, prašykime tikėjimo brolių ar seserų pagalbos. Turėdami daugiau patirties ar žinių jie galės duoti neįkainojamą patarimą. Ir trečia, klauskime savęs: „Kaip šis sprendimas paveiks mano dabartį ir ateitį? Ar jis parengs mane tam, kas gali nutikti?“
Jėzus ieško mokinių, kurie kiekvienoje situacijoje sugeba atpažinti ir pasirinkti gėrį – auklėdami vaikus, tvarkydami savo finansus ar bendraudami su kolegomis darbe. Būkime ir mes tie „šviesos vaikai“, kurie geba protingai tvarkyti visa, ką Dievas jiems patikėjo (plg. Lk 16, 8)! Tie protingi tarnai, kuriems Dievas paveda maitinti šeimyną...
Jėzau, kreipk mano žingsnius į šviesą ir tiesą!
Fil 3, 17 – 4, 1; Ps 122, 1–5
Šeštadienis, lapkričio 7
Fil 4, 10–19
Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina. (Fil 4, 13)
Žmogus linkęs į du kraštutinumus: arba jam „jūra iki kelių“ ir jis mano galįs viską padaryti pats, įveikti visus sunkumus savo sumanumu, ištverme ir jėgomis, arba ištiktas nesėkmės nuleidžia rankas, nusimena ir nieko nedaro. Jėzus perspėjo apaštalus: „Nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). O apaštalas Paulius sujungia nepaliaujamas savo pastangas ir nepajudinamą pasitikėjimą Kristumi į vienį. Jis išvengia dar vieno kraštutinumo: jo pasitikėjimas Viešpačiu netampa amuletu, saugančiu nuo bet kokių nelaimių.
Apaštalo Pauliaus misijų kelionės buvo kupinos pakilimų ir nuosmukių. Jam teko paragauti kalinio duonos ir net badauti, jis buvo apmėtytas akmenimis, nuplaktas ir atstumtas. Tačiau jam netrūko paguodos ir džiaugsmo, matant, kaip žmonės atiduoda savo gyvenimą Kristui ir dalijasi medžiaginėmis gėrybėmis su juo pačiu, atsidūrusiu varge. Ir džiaugsme, ir bėdoje Paulius sėmėsi jėgų iš Jėzaus. Jis džiaugėsi filipiečių dosnumu, bet buvo pasiryžęs skelbti Evangeliją, net jeigu niekas jo nerems.
Paulius – misionieriškas apaštalas – turėjo kuo pasigirti, tačiau jam tai nerūpėjo. Jis mieliau gyrėsi silpnumais, kad jame apsigyventų Kristaus galybė (plg. 2 Kor 12, 9). Nuo tos lemtingos akimirkos Damasko kelyje Paulius tapo ištikimu Viešpaties riteriu, Gerosios Naujienos nešėju iki pat žemės pakraščių. „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). O visais kitais dalykais pasirūpins Dievas...
Mūsų gyvenime netrūksta nei nuosmukių, nei pakilimų. Mokinio kelias niekada nebus lygus. Kartu su apaštalu Pauliumi galime tvirtai teigti – Jėzus mums suteiks reikalingų jėgų, kad galėtume judėti tikslo link. Gal pasitaikys neįveikiamų kliūčių, galbūt liks neišsipildžiusių svajonių. Tačiau tai, anot Pauliaus, tik sąšlavos, nuostolis, palyginti su Kristaus Jėzaus pažinimo didybe (plg. Fil 3, 7–8), Jo dovanojama paguoda ir ištverme. Pasilik su Juo, Jo Artume...
Viešpatie Jėzau, dėkoju už Tavo malonę, kuri leidžia padaryti tai, kam esu šaukiamas.
Ps 112, 1–2. 5–6. 8–9; Lk 16, 9–15
Sekmadienis, lapkričio 8
Mt 25, 1–13
Štai jaunikis! Išeikite pasitikti! (Mt 25, 6)
Žodelis „štai“ Šventajame Rašte reiškia kur kas daugiau nei paprastą „Pažiūrėkite!“, jis yra išskirtinai svarbus ir plačiaprasmis. Pavyzdžiui, šiandienos Evangelijoje jis skamba tarsi paliepimas ar įsakymas: „Atkreipkite dėmesį! Nepraleiskite šito! Nepražiūrėkite Jėzaus, Jaunikio.“
Visą šį mėnesį Biblijos skaitiniai mums primins Antrąjį Jėzaus atėjimą, kai Jis sugrįš savo tautos parsivesti namo. Šios dienos Evangelija ragina mus būti pasirengusius Jį išvysti, kai Jis ateis. Mes laukiame savo Jaunikio kaip anos palyginimo mergaitės. Jėzus pakvies mus į savo vestuvių pokylį, ir nė vienas iš mūsų nežino, kada Jis atvyks. Būkime pasirengę, kaip protingos mergaitės, ir pasirūpinkime, kad mūsų žibintai neužgestų pristigus alyvos. Dievas nešykštėdamas įpila tos alyvos – duoda Šventąją Dvasią. Alyvos pripildyta lempa skleidžia šviesą, o Dvasia, kurią gavai per Krikštą, įgalina pamilti Jėzų ir nenuleisti nuo Jo savo žvilgsnio. Sutvirtinimo metu buvai pateptas aliejumi ir užantspauduotas Šventąja Dvasia. Dievas „pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 22). Tad visada gali šauktis į pagalbą Jo Dvasią!
Ši Tiesos Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę, padės suprasti Raštus (plg. Jn 16, 13). Ji patars mums ir padrąsins mus, įlies mums savo meilės, kad pajėgtume mylėti Dievą, artimą ir save (plg. Jn 14, 26; Rom 5, 5). Sumušimus ir mėlynes gydo aliejai, Dvasia sugrąžina dvasinę sveikatą, kai mus sužeidžia nuodėmė. Nuo aliejaus švyti oda, o Dvasia skaistina širdį ir padeda įveikti pagundas. „Kūno žiburys yra akis“ (Mt 6, 22), o Dvasia išlaikys tavo žiburį ryškiai degantį, kad būtum pasirengęs susitikti su Viešpačiu.
Tad pasikliauk Dvasia, leisk, kad Ji atvertų tavo akis ir širdį: „Štai Jaunikis! Nepražiopsok!“
Šventoji Dvasia, uždek manyje savo meilės ugnį!
Išm 6, 12–16; Ps 63, 2–8; 1 Tes 4, 13–18
Pirmadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
1 Kor 3, 9–11. 16–17
Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. (1 Kor 3, 9)
Galime džiaugtis, kad gyvename demokratinėje valstybėje ir galime viešai rinktis į pamaldas, garbinti Dievą, klausytis Jo Žodžio ir priimti Jį Eucharistijoje. Iki 311 metų krikščionybė buvo išpažįstama katakombose, pogrindyje. Ir tik imperatoriui Konstantinui Didžiajam įteisinus plačiai paplitusią krikščionybę, ėmus ją remti ir apie 324 metus pastačius Laterano baziliką, krikščionys galėjo viešai švęsti Mišias. Nuo tada ši šventovė – popiežiaus katedra – vadinama viso pasaulio bažnyčių motina.
Per daugelį metų baziliką ne sykį naikino gaisrai, žemės drebėjimai, priešų invazijos. Po kiekvienos nelaimės ją vis atstatydavo, restauruodavo. Netrūksta išbandymų, sukrėtimų ir mūsų gyvenimuose: galbūt vaikas įklimpsta į priklausomybę, sutuoktinis ieško darbo ir vis neranda, staiga, netikėtai iš gyvenimo išeina mylimas žmogus. Nenusiminkime, nes Viešpačiui rūpi ne tik bažnyčių likimas, Jam dar labiau rūpime mes.
Vis dėlto Bažnyčia yra daugiau negu pastatas, kurį galima nugriauti ir vėl atstatyti. Ją sudaro Dievo tauta, tai yra mes. Apaštalas Paulius tikinčiuosius vadina „Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Kor 3, 9) ir net Jo šventove, kurioje „gyvena Dievo Dvasia“ (1 Kor 3, 16). Esame pašaukti ir pašvęsti Dievui, esame tarsi mažutės Laterano bazilikos kopijos, kad taptume Viešpaties buveine. Visi drauge esame gyvoji Dievo artumo šventovė, iš mūsų visų teka gyvybės vandenys, apie kuriuos skaitome pirmajame skaitinyje iš Ezekielio knygos.
Kai žengsi pro savo bažnyčios duris, padėkok Dievui už atkurtą gyvenimą po „gaisrų, žemės drebėjimų ir įsiveržimų“. Padėkok Jam už privilegiją priklausyti tikinčiųjų bendruomenei. Apsidairyk aplink ir stebėkis, kad ir pats esi Dievo statomas ant apaštalų ir pranašų pamato, ant kertinio akmens – Jėzaus Kristaus. Ir pamąstyk, kaip šiandien leisi gyvybės upei tekėti per tave, kaip leisi gyvybės vandenims srūti iš tavęs?
Viešpatie, dėkoju Tau, kad ir mane įmūrijai kaip plytą Bažnyčios sienoje.
Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; Jn 2, 13–22
Antradienis, lapkričio 10
Lk 17, 7–10
Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti. (Lk 17, 10)
Koks grubumas! Šitaip įvertinti tuos, kurie padarė visus šeimininko nurodytus darbus?! Kituose leidimuose ir kitomis kalbomis graikų kalbos žodis skamba dar šiurkščiau: „beverčiai“ arba „neverti“ vergai. Ko tikisi šeimininkas? Ką turėtų padaryti tarnas, kad būtų naudingas savo ponui?
Nieko. Ir tai Jėzaus palyginimo esmė: jokiu savo darbu negalime pelnyti naudingų Viešpaties tarnų vardo. Gal Dievas mus atmeta dėl mūsų nuodėmingumo? Ne. Gal Jis tiesiog yra pernelyg griežtas ir reiklus Šeimininkas? Ne. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Dievas nieko nestokoja ir yra absoliučiai tobulas. Jam nieko iš mūsų nereikia ir jokios „naudos“ iš mūsų darbo Jis negauna. Jo iždo mes juk negalime pripildyti!
Mes netarnaujame tokiam Dievui, kuris jaučiasi skolingas mums, tarsi mes Jam darytume paslaugą, už kurią nusipelnytume nuoširdaus „ačiū“. Jam nereikia, kad mes dirbtume Jo darbą. Tačiau Jis kviečia mus Jam tarnauti, kad galėtume pajusti, kaip smagu dalytis Jo meile su tais, kurie yra šalia. Jis suteikia mums privilegiją: leidžia kartu statyti Jo karalystę žemėje.
Jei galėtume būti Jam naudingi, tuomet mūsų vertė priklausytų nuo to, kiek pelno Jam atnešame. Ir vieni Jam būtų vertingesni už kitus. Bet Dievas mus mato visai kitaip. Esame vertingi, nes Jis mus myli. Jis myli bešališkai visus, ir ta meilė nepriklauso nuo mūsų „spektaklio“. Prieš Dievą nepavaidinsi.
Ar tai reiškia, kad galime atbulais nagais savo darbus dirbti, tinginiauti ir priešgyniauti Viešpačiui? Paisyti tik to, kas mums patinka ir malonu? Nieku gyvu! Esame pašaukti padaryti tai, kas privalu (plg. Lk 17, 10). Pašaukti Jam tarnauti iš meilės, atsiliepti į Jo meilę, o ne stengtis įtikinti Viešpatį, kad už mūsų varganas pastangas ir dar varganesnius darbelius Jis turi mus mylėti.
Tad koks tarnas nori būti tu? Toks, kuris artinasi prie Dievo kaip samdomas darbuotojas, rodydamas savo nuveiktus darbus, kad tik užsitarnautų Dievo pagyrimą? Ar toks, kuris laisvai ir džiaugsmingai priima savo pašaukimą būti šviesa pasauliui?
Viešpatie, kokia privilegija, kad galiu Tau tarnauti!
Tit 2, 1–8. 11–14; Ps 37, 3–4. 18. 23. 27. 29
