Straipsniai
Įžeidimai mumyse palieka gilias, ilgai negyjančias žaizdas, įsispaudžia mūsų atmintyje. Tos žaizdos vis prasiveria ir trukdo mums giedriai mąstyti bei veikti. Atradę atleidimo malonę leidžiame Dievui mus išlaisvinti iš kaustančių ir slegiančių apmaudo, pykčio, kaltės grandinių.
Savo jėgomis atleisti itin sunku, ypač jei mūsų žaizdos didelės. Bet visa pasikeičia suvokus Jėzaus gailestingumą mums.
Atleisdami kuriam nors žmogui, naudojamės didžia malone kalbėtis, bendrauti su Dievu. Mes patvirtiname, kad tas žmogus vertas atleidimo jau vien todėl, kad yra Tėvo mylimasis. Atgailodami prašome Viešpatį atleisti mums ir atleisti mus įžeidusiajam
Pranciškus gebėjo įžvelgti tiesioginį ryšį tarp savo kentėjimų ir džiaugsmo. Jis suvokė, kad kančia kyla iš savanaudiškumo ir puikybės. Ir atrado džiaugsmą atsisakydamas savęs, netgi apiplėšdamas save.
